Nors įmonių pajamos auga, didėjančios žaliavų ir darbo užmokesčio sąnaudos lemia prastesnius, nei įprasta, pelningumo rezultatus.
Lietuvoje veikiančios įmonės šiais metais ir toliau džiugina augančiomis pajamomis. Vien per 2018 m. pirmąjį ketvirtį uždirbta beveik 20 mlrd. Eur, o tai beveik 12 proc. daugiau nei atitinkamą laikotarpį prieš metus. Pajamas sėkmingai didino beveik visose ūkio šakose veikiančios įmonės. Vis dėlto prastėja kai kurie kiti rodikliai. Pavyzdžiui, 2014 m. pradžioje paspartėjęs įmonių pelningumo augimas pastaraisiais metais spartėti nustojo, o kai kuriais ketvirčiais pastebimi ir jo mažėjimo požymiai. Ilgą laiką viršijęs 8 proc., 2017 m. pabaigoje įmonių pelningumas (veiklos pelno prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą (EBITDA) bei pajamų santykis) sumažėjo iki 6,8 proc., o 2018 m. pirmąjį ketvirtį siekė 7,7 proc., t. y. 0,3 proc. p. mažiau nei prieš metus. Atsižvelgiant į tai, kad įmonių uždirbtos pajamos nemažėja, tampa akivaizdu, jog tokias pelningumo prastėjimo tendencijas lemia sąnaudų pokyčiai.
Šiek tiek daugiau nei du trečdalius visų įmonių patiriamų sąnaudų sudaro žaliavų, kuro, medžiagų ar prekių, skirtų perparduoti, įsigijimai. 2018 m. pirmąjį ketvirtį šios sąnaudos buvo 16 proc. didesnės nei atitinkamą laikotarpį prieš metus, o palyginti su kitomis sąnaudų rūšimis, toks augimo tempas buvo sparčiausias. Nemenką įtaką pelningumo mažėjimui daro ir ilgą laiką besitęsiantis darbo užmokesčio augimas.
Tačiau šių veiksnių poveikis atskiroms ūkio šakoms yra labai nevienodas. Įvertinus daugiausia pridėtinės vertės sukuriančius sektorius, matyti, kad labiausiai pelningumas sumažėjo tarp energetikos, nekilnojamojo turto ir statybų veiklą vykdančių įmonių.
Nors per 2018 m. pirmąjį ketvirtį energetikos įmonių patirtos darbo užmokesčio sąnaudos buvo 9 proc. mažesnės nei prieš metus, pabrangus naftai, dujoms ir kitoms tiesiogiai su energijos gamyba susijusioms žaliavoms, jų įsigijimui skirtos sąnaudos ūgtelėjo beveik 16 proc. Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad tokiems pokyčiams nemenką įtaką darė išaugęs energijos vartojimas, o tai reiškia, kad didėjant paklausai ir pajamoms, reikia įsigyti daugiau žaliavų, reikalingų energijos gamybai.
Brangstantys metalai ir kitos medžiagos didino statybos įmonių išlaidas. 2018 m. pirmąjį ketvirtį šių įmonių sąnaudos žaliavų ir medžiagų pirkimui buvo 11 proc. didesnės nei per tą patį laikotarpį prieš metus. Darbo užmokestis statybos įmonėse paprastai sudaro apie ketvirtadalį visų sąnaudų. Palyginti su kitais verslo sektoriais, tai yra santykinai daug, nes vertinant visas verslo šakas matyti, kad ši dalis siekia tik 14 proc. 2018 m. pirmąjį ketvirtį darbo užmokesčio sąnaudos statybų sektoriuje buvo 20 proc. didesnės nei per tą patį 2017 m. ketvirtį, todėl menkesnis tokių įmonių pelningumas nestebina.
Ypač didelis darbo užmokesčio sąnaudų augimas buvo transporto, apgyvendinimo ir maitinimo bei informacijos ir ryšių sektoriuose (atitinkamai 24 %, 45 % ir 24 %), tačiau dėl itin spartaus pajamų didėjimo šias veiklas vykdančių įmonių pelningumas nemažėjo.
Nors skolos didėjo, o pelningumas mažėjo, įmonių galimybės vykdyti finansinius įsipareigojimus reikšmingai nepasikeitė.
2017 m. pirmąjį–2018 m. pirmąjį ketvirtį augo visų verslo šakų įsipareigojimai. Itin sparčiai didėjo apgyvendinimo ir maitinimo, informacijos ir ryšių bei transporto įmonių skolos (atitinkamai 33 %, 22 % ir 21 %). Vis dėlto, be apgyvendinimo ir maitinimo įmonių, 2018 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje tarp labiausiai įsiskolinusių buvo prekybos bei aptarnavimo ir administracinę veiklą vykdančios įmonės. Jų skolos ir turto santykis buvo arti 60 proc. Vertinant laiką, per kurį įmonės galėtų padengti savo įsipareigojimus, matyti, kad ypač nedidele įsipareigojimų našta išsiskiria informacijos ir ryšių, žemės ūkio ir gamybos įmonės. Jos savo įsipareigojimus gebėtų padengti per 2–2,5 metų (rodiklis apskaičiuojamas kaip grynosios skolos ir veiklos pelno prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą (EBITDA) santykis), o didžiausia skolos našta tenka statybų ir nekilnojamojo turto operacijas vykdančioms įmonėms. Esant dabartiniam pelno lygiui, jų įsipareigojimams padengti reikėtų nuo 8 iki 10 metų. Kita vertus, tokį didelį rodiklį gali lemti ir verslo specifika, nes dideliems statybų projektams pradėti reikia skolintis nemenkas pinigų sumas, o pelnas uždirbamas gerokai vėliau.
Mažėjant pelningumui, statybos ir nekilnojamojo turto veiklą vykdančių įmonių galimybės vykdyti įsipareigojimus suprastėjo labiausiai. Per 2017 m. pirmąjį–2018 m. pirmąjį ketvirtį šias veiklas vykdančių įmonių grynosios skolos ir veiklos pelno (EBITDA) santykis ūgtelėjo atitinkamai 2,3 punkto ir 2 punktais, o tai reiškia, kad pelningumui mažėjant, įsipareigojimams įvykdyti laiko reikės daugiau. Labiausiai pagerėjo prekybos įmonių padėtis. Jų skolos ir pelno santykis per analizuojamą laikotarpį sumažėjo 1,1 punkto.
Įmonių lūkesčiai dėl ateities perspektyvų didėja, investuojama drąsiau.
Sparčiai didėjant sąnaudoms, įmonių pelningumas mažėja, tačiau optimizmas dėl ateities perspektyvų neslopsta. Įmonių lūkesčius atspindintis ekonominių vertinimų rodiklis nuosaikiai gerėja ir šiuo metu yra pasiekęs aukščiausią lygį nuo prieškrizinių laikų. Gerėjant lūkesčiams, atsigauna ir materialinės investicijos. 2016 m. pabaigoje jų metinis augimo tempas dar buvo neigiamas (–0,3 %), tačiau nuo to laiko investuojama vis aktyviau ir 2018 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje investicijos jau buvo 6 proc. didesnės nei prieš metus.
Pastaruoju metu daugiausia investavo nekilnojamojo turto, gamybos ir transporto veikla užsiimančios įmonės. Statybų sektorius taip pat investavo palyginti negausiai, nuo pat 2017 m. pradžios metinis investicijų augimo tempas čia neviršija 2 proc., o kai kuriais ketvirčiais, kaip ir nekilnojamojo turto sektoriuje, jis buvo neigiamas. Tam didžiausią įtaką darė pastebimai sumažėjusios investicijos į inžinerinių pastatų statybą, itin priklausančios nuo ES paramos lėšų.
Petras Dubinskas yra Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento vyresnysis ekonomistas.
