Valstiečiai-žalieji, kas jie galėtų būti? Nežinau kaip jums, bet man šis žodžių junginys atrodo tinkamas apibūdinti ne ką kitą, o ekologiniu ūkininkavimu užsiimančius žemdirbius. Kitaip sakant, vos kelis procentus sudarančią absoliučią mažumą. Tačiau ši partija anaiptol nėra ekologinio ūkininkavimo idėjas puoselėjančių piliečių sambūris. O turint omenyje labai stambų valstiečių-žaliųjų vedlio bei veido trąšų verslą, su „žaliomis“ idėjomis ši partija sietina ne labiau nei Stalinas su humanizmu.
„Žaliojo“ ūkininkavimo kontekste ko verta vien ta aplinkybė, kad praėjus pusmečiui nuo valstiečių-žaliųjų dominuojamo šios kadencijos Seimo darbo pradžios Lietuvos ekologinių ūkių asociacija puolė skambinti pavojaus varpais: „ekologiniam ūkininkavimui iškilo grėsmė atsidurti duobėje, nes nuspręsta nepriimti naujų paraiškų ekologiniam ūkininkavimui“. Taigi, pasirinktą partijos pavadinimą galėtume nesunkiai priskirti klaidinančiai reklamai. Tik politinės reklamos (priešingai nei komercinės) srityje teisinės atsakomybės už tai beveik nėra…
Deja, prieštaringo giluminio nenuoseklumo reikalai nesibaigia manipuliavimu rinkėjų emocijomis. Pastaruoju metu imta kėsintis netgi į valstybės teisinius pamatus – Konstituciją.
Motyvuojant dėmesiu regionams, vis atkakliau imamasi su sostinės konstituciniu statusu potencialiai nederančios ministerijų iškėlimo į kitą miestą idėjos įgyvendinimo (sykiu nė nesvarstant atkurti nepagrįstai panaikinto Konstitucijoje numatomo privalomo valdymo regionuose – aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose (apskrityse) – ir realaus valdžios priartinimo prie žmonių).
O vasario 14 d., siekdami naudos artėjančiuose rinkimuose, valstiečiai-žalieji ir jų rėmėjai, nepavykus sutarti gražiuoju, simboliškai nusprendė jau tiesiogiai išgvoltavot Konstituciją. Populistiškai prisidengdami idėja, kad Tauta yra suverenas ir piliečiai, o ne Seimas, turėtų spręsti kiek turi būti Seimo narių, nutarė paskelbti privalomąjį referendumą dėl Seimo narių sumažinimo.
Išties, pagarba piliečių nuomonei – gražus dalykas (man, priešingai nei elitaristams, šveicariškas demokratijos modelis patinka). Bet gyvenant teisinėje valstybėje reikia gerbti žaidimo taisykles. O taisyklės labai aiškiai nustato kas, kaip ir kokias Konstitucijos nuostatas gali pakeisti. Nesileisdamas į plačius daugeliui skaitytojų vargu ar įdomius referatus trumpai paminėsiu, kad mūsų Konstitucinis Teismas yra labai kategoriškai pasisakęs, jog Tautos suverenių galių įgyvendinimas turi tam tikras ribas, t. y. Tauta negali priimti bet kokio sprendimo.
Antai Tauta referendumu negali paneigti prigimtinių žmogaus teisių (pavyzdžiui, pasakyti, kad valdžios atstovai turi teisę kankinti ir žudyti įtariamus piliečius); ji negali ratifikuoti ar denonsuoti tarptautinės sutarties; ji taip pat negali nuspręsti mušamą vaiką palikti pas globėjus arba grąžinti tėvams; ji negali spręsti, ar suteikti malonę savo vaiką nužudžiusiai motinai; ji negali nuspręsti grąžinti prekybos alkoholiu licenciją įmonei, kuri tą licenciją prarado už padarytus pažeidimus etc. Tikiu, daugeliui atrodo savaime suprantama, kad šie sprendimai priimami tik specialius įgaliojimus turinčių valstybės institucijų (teismų, Respublikos Prezidento ir pan.), o ne referendumais.
Lygiai tą pačią situaciją turime su Konstitucijos keitimu. Konstitucijos 148 str. 2 d. numatyta, kad „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos“, o to paties straipsnio 3 d. pridedama: „Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių“.
Priminsiu, kad Seimo narių skaičius numatytas Konstitucijos V skirsnyje (55 str.). Taigi, šis skirsnis akivaizdžiai yra „kitas“ (t. y. ne I ir ne XIV), tad pagal Konstitucijos 148 str. 3 d. Seimo narių skaičius gali būti keičiamas tik jei už tai ne mažesne kaip 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma du kartus su mažiausiai 3 mėn. pertrauka bus nubalsuota Seime. Tokia yra dabartinė tvarka. Taip pati Tauta nubalsavo 1992 m. spalio 25 d. patvirtindama Konstituciją. Ir Tauta (kaip suverenas) šias taisykles panorėjusi gali pakeisti (t. y. kitaip išdėstyti dabartines 148 str. 3 d. nuostatas). Bet tam reikia savarankiško referendumo. Ir kol jis neįvyko – privalu laikytis esamų taisyklių.
Tikiu, daugeliui atrodo savaime suprantama, kad šie sprendimai priimami tik specialius įgaliojimus turinčių valstybės institucijų (teismų, Respublikos Prezidento ir pan.), o ne referendumais.
Taigi privalomasis (o būtent toks numatytas Seimo nutarime) referendumas dėl Konstitucijos 55 str. numatyto Seimo narių skaičiaus šiuo metu neįmanomas. Šiuo klausimu kol kas įmanomas tik patariamasis referendumas, kai dėl Konstitucijos pataisų galutinai apsisprendžia Seimas.
Ir dar. Jei jau valdančioji koalicija demonstruoja, kad taip gerbia vox populus, gal atliktų apklausą, ką Žemės ūkio ministerijos darbuotojai mano apie ministerijos iškėlimą? Arba net inicijuotų patariamąjį referendumą dėl ministerijų iškėlimo iš sostinės Vilniaus į Kauną? Vargu ar tai įvyks, o jei ne – galime nesunkiai suprasti, kad sprendimą dėl referendumo paskelbimo lemia ne nuoseklios vertybės (pagarba Tautos valiai), o paprasčiausias oportunizmas.
Petras Ragauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto docentas, advokatas.
