Vertinama, kad dėl Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmų ir šių okupantų įvykdytų vagysčių 1945 m. Lenkijos Respublikos teritorijoje iš fondų dingo daugiau kaip 516 000 meno kūrinių. Jau 1942 m. buvo vertinama, kad vien muziejų fondų nuostoliai siekė 50 proc. prieškarinės būklės.
Daug meno kūrinių buvo prarasta negrįžtamai. Jie buvo sunaikinti, palaidoti subombarduotų pastatų griuvėsiuose, sudegė gaisruose, sunaikinti ne visados atsitiktinių kulkų. Tušti rėmai Lenkijos muziejuose yra prarasto paveldo simbolis, tačiau kartu išreiškia viltį, kad pagrobti ir neteisėtai išvežti meno kūriniai, kurie vis dar yra už mūsų šalies ribų, bus grąžinti.
Kampanija „Tušti rėmai“ Lenkijos muziejuose neatsitiktinai pradėta prieš pat 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Lenkiją metines. Siekiame priminti, kad Lenkijos Respublika tapo dviejų agresorių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – auka. Iš visų Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių, okupuotų ar kariavusių, Lenkija patyrė didžiausius nuostolius tiek aukų skaičiumi (žuvo apie 6 mln. Lenkijos Respublikos piliečių), tiek kultūros ir meno srityje.
Tušti rėmai iki šiol atsirado 12-oje muziejų – didžiuosiuose nacionaliniuose muziejuose, taip pat mažesnėse regioninėse institucijose, rajonų muziejuose. Specialiai paruoštos lentelės ir ženklai primena apie meno kūrinius ir istorinius objektus, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą iš šių muziejų pagrobė okupantai iš Vakarų ir Rytų.
Kampanijos metu lankytojai taip pat gali pamatyti išlikusius originalius tuščius rėmus.
Tokių rėmų Lenkijos muziejų saugyklose yra labai daug. Tai nebylus liudijimas apie neteisėtai iš okupuotos Lenkijos teritorijos išvežtus meno kūrinius. Nuo pat karo pradžios vokiečiai planingai ir sistemingai plėšė Lenkijos valstybines, privačias ir bažnytines kolekcijas. Meno kūriniai buvo gabenami į Reicho gilumą arba į specialiai paruoštas saugyklas Žemutinėje Silezijoje ir Pomeranijoje.
Vokiečių funkcionieriai puošė muziejų eksponatais savo biurus ir butus. Tačiau lenkų kultūros vertybes grobė ne tik vokiečiai. Drauge su Rytu frontu į Lenkiją įžengė Raudonosios armijos „trofėjinės brigados“. Joms buvo pavesta surasti ir rekvizuoti visus vertingus materialaus paveldo objektus, meno kūrinius, muziejų kolekcijas, archyvus. Jų veikla netrukus peraugo į paprasčiausią plėšikavimą ir vandalizmą.
Pirmieji iš Lenkijos kolekcijų dingusių kultūros vertybių registrai pradėti sudarinėti dar 1939 m. rugsėjį. Daugelyje muziejų darbuotojai stengėsi iš karto – jei tai buvo įmanoma – fiksuoti, kokie daiktai ir kur buvo išvežti. Iškart po karo prasidėjusi atgavimo kampanija padėjo susigrąžinti kai kurias pagrobtas vertybes, tačiau jau šeštajame dešimtmetyje ji nutrūko. Nuo to laiko iki pat dešimtojo dešimtmečio pradžios meno kūrinių restitucija nebuvo oficialios valstybės politikos dalis.
Tik politinės santvarkos pasikeitimas suteikė galimybę atnaujinti restitucijos bylas. 1992 m. suformuota karo nuostolių duomenų bazė – nacionalinis kultūros vertybių, prarastų per Antrąjį pasaulinį karą ir kilusių iš Lenkijos teritorijos, registras.
Duomenų bazėje, kurią iki šių dienų tvarko Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos Kultūros vertybių restitucijos departamentas, sukaupta daugiau kaip 66 000 įrašų ir ji nuolatos pildoma. Šiuo metu Lenkijos kultūros ministerija veda 130 restitucijos bylų 15-oje šalių.
Pastaraisiais metais dėl Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos vykdomos restitucijos į gimtąsias kolekcijas sugrįžo daugiau kaip 600 vertingų objektų.
Tušti rėmai, kuriuos dabar galima pamatyti Lenkijos muziejuose, vis dar laukia, kol sugrįš jų meno kūriniai. Neretai jie tampa svarbiais įrodymais pavogto daikto restitucijos procese. Dažnai paveikslo priklausomybę prieškarinei kolekcijai padeda patvirtinti ant rėmo išlikę tam tikros kolekcijos nuosavybės ženklai arba inventoriniai lipdukai, kuriuos su ieškomu paveikslu galima sugretinti, pvz., pagal archyvines nuotraukas.
Taip buvo 2019 m. atgautos Marcino Zaleskio drobės „Milano katedros vidus“ atveju. Varšuvos nacionalinio muziejaus fonduose išliko originalus paveikslo rėmas, pagamintas apie 1840 m., kurį parinko pats autorius. Rėmas identifikuotas pagal buvusį inventorinį numerį galinėje jo dalyje ir prieš daugelį metų ant vienos trumpesniųjų kraštinių priekyje pritvirtintą dailininko vardo lentelę.
Garsiausias paveikslas, kurio per karą neteko Lenkija, yra Krokuvos Čartoriskių muziejaus kolekcijoje buvęs Rafaelio kūrinys „Jauno vyro portretas“. Išlikusį paveikslo tuščią rėmą galima kasdien pamatyti Krokuvos muziejuje.
George‘o Clooney 2014 m. režisuotame filme „Brangenybių medžiotojai“ yra scena, kurioje bėgantys vokiečiai likviduoja vieną iš meno kūrinių sandėlių padegdami jame saugomus daiktus. „Jauno vyro portretas“ pražūsta liepsnose. Tačiau esame įsitikinę, kad tai tėra meninė fantazija. Lenkijos valstybė niekada nenustos ieškoti šio unikalaus kūrinio ir kitų per Antrąjį pasaulinį karą pagrobtų kultūros vertybių.
Siekiame, kad tuščius Lenkijos muziejų rėmus ir vitrinas užpildytų susigrąžinti meno kūriniai.
Piotras Glinskis – humanitarinių mokslų profesorius; ministro pirmininko pavaduotojas, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras; 2005–2011 m. Lenkijos sociologų draugijos prezidentas; priklauso Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institutui; 1997–2005 m. vadovavo Pilietinės visuomenės institutui.
Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
