„Laba, ir saldaus ramaus miego. Man viskas normaliai. Stogas nevažiuoja. Ir ryt, ir poryt bandysiu įrodyt, kad aš nepralaimėjau ir manau, kad kiti supras. Iki. Laba.“
Tai elektroninis laiškelis, kurį Vytautas Pociūnas pasiuntė 2005 metų spalio 27–osios vėlų vakarą. Ką tik atleistas iš tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente (VSD), už kurią prieš tai buvo itin aukštai apdovanotas.
Pulkininkui buvo likę gyventi mažiau nei metai. Po savaitės jis ypatingos skubos tvarka, net atšaukus iš kažkur užsienio reikalų ministrą, išsiunčiamas beprasmėms pareigoms į Gardiną. Tai įvyko lapkričio trečiąją, nūnai kaip tik ketveri metai. Prisiminkime. Ypatinga skuba buvo tam, kad nė dienos ilgiau neužtruktų Lietuvoje, kurią gynė. Matyt, išsiuntimas – ne beprasmis, o išties aktualus. Tik pareigos tokios, kokioms nei prieš jį, nei po jo žmogaus Gardine nereikėjo.
Generalinė prokuratūra (GP) neseniai rodėsi itin susirūpinusi dėl durnių laiško, kad daktaras Jonas Basanavičius 1927 metais buvęs nušautas Vilniuje lenkų agento. Skubiai ėmėsi tyrimo, gal kad papuoštų artėjantį Lietuvos Respublikos prezidentės vizitą į Lenkiją.
GP, jau suvalgiusi du teismų antausius už blogai, neišsamiai atliekamą V.Pociūno žūties tyrimą, toliau laiko bylą po septyniais užraktais
Vien tokie laiškai ir veiksmai nurodytomis politinėmis aplinkybėmis būtų verti labai atidaus GP ir VSD tyrimo. Užmirškit. Tad gal VSD atliko vidinį tyrimą, kodėl V.Pociūną prieš ketverius metus reikėjo taip skubiai atleisti ir per kelias dienas išgrūsti į Gardiną? Kas inspiravo, kas manipuliavo? Užmirškit. VSD vis dar neturim. Užtat turim neveiksnumo pliusą. Nei Vyriausybė, nei Seimas vis dar neįstengia priimti popierėlio, kad įgaliotieji Seimo nariai galėtų susipažinti su garsiosiomis slaptomis VSD pažymomis. Galų gale per premjero ir prezidentės pokalbį rugsėjo 30–ąją paaiškėjo, kad reikiamas Vyriausybės nutarimas jau nuo 2004 metų parengtas ir padėtas į marinato stiklainį. Pažymos tokia padėtimi patenkintos. O jos, ką gali žinoti, gal ir kainavo Lietuvai V.Pociūno gyvybę.
Kitos priežastys? Antai jis ir atleistas iš VSD nesijautė pralaimėjęs ir tikėjosi tai įrodyti „kitiems“. Tie „kiti“, regis (o čia vėl liudija jo laiškelis) manė, kad V.Pociūnas jau pralaimėjo. Paskui pasirodė, kad ne, jis veikia toliau kaip negerų dalykų tyrėjas. „Kiti“ turėjo suprasti. Ir tada jis iškrito pro langą. Prieš tai laiške pasakęs „mane pakas“.
GP, jau suvalgiusi du teismų antausius už blogai, neišsamiai atliekamą V.Pociūno žūties tyrimą, toliau laiko bylą po septyniais užraktais. Vaizduoja, kad negauna leidimo tirti iš tikrųjų. Visuomenė net nežino kas ką tiria, nuo kurio epizodo. Veikiausiai, tik patį paskutinį. Tą Molotovo–Ribbentropo naktį Breste ir kritimą iš devinto aukšto nė nesušukus.
Prisiminkime, bent pamirkčiokime kaip Vėlinių žvakelės. Kol prisimename, tol V.Pociūnas dar nėra pralaimėjęs.
