Tąkart ji be užuolankų rėžė: „Urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje – pas kaimynus Latvijoje, Estijoje 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojamos kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės“. Ir pratęsė: „Tai prioritetas visiems politikams, parodant, kad pagaliau reikia baigti su nomenklatūriniu, korupciniu šalies valdymu, ir tai yra simboliai – tiek geležinkeliai, tiek urėdijų sistema, tiek Registrų centras – tai yra simboliai kovos su nomenklatūriniu valdymu ir korupcija“.
Tai kas atsitiko, kad staiga vienas iš prezidentės „prioritetų“ pasikeitė – kodėl tąkart kalbėjusi, jog ir valdančioji dauguma turi ryžtis ir pagaliau įvykdyti tokias reikalingas reformas, ir „opozicija, kuri turi garbės ir supratimo, turi [jai] padėti“, lemiamu momentu, prieš pat balsavimą dėl miškų urėdijų reformos, ji pati pakeitė savo poziciją?
Aišku viena: Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė kartu su Susisiekimo ministerija vos per keletą mėnesių padarė tai, ko nė viena politinė jėga per du dešimtmečius net nedrįso paliesti – pertvarkė Lietuvos geležinkelius ir neliečiamųjų kastos toje sistemoje nebeliko. Ši Vyriausybė ėmėsi permainų ir Registrų centre, nors jo vadovas per dvidešimt metų buvo tapęs neliečiamumo simboliu. Tapo akivaizdu: ši politinė jėga nesusaistyta jokiais nomenklatūriniais ir korupciniais ryšiais, ryžtingai nusiteikusi perkirsti prezidentės įvardytą Gordijaus mazgą.
Taip, miškų urėdijų reforma pradėta ne idealiai – tikrai padaryta klaidų. Nereikėjo kalbant apie sistemos korumpuotumą, suvelti į vieną kamuolį ir tuos, kurie mišką myli ir nesavanaudiškai puoselėja. Pradžioje būta radikalių užmojų: įkurti vieną valstybinę įmonę su neaiškia struktūra vietose – tai būtų padarę mūsų miškus labiau prieinamus tik stambiesiems miško apdirbėjams. Buvo neaiškiai suformuota nuostata, kiek ir kaip reforma pažeis miškuose dirbančius žmones.
Po kilusių diskusijų galutiniame įstatymo projekte daug tiksliau apibrėžiama valstybinės įmonės funkcijos ir struktūra su 25 filialais. Tačiau svarbiausia – garantuojama, kad jokio masinio žmonių atleidimo nebus, miškuose dirbančių žmonių skaičius nesumažės. Paskutinės Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio pataisos numato daugiau teisinių saugiklių, padėsiančių apsaugoti smulkius medienos apdirbėjus ir išsaugoti darbo vietas regionuose.
Tad kodėl dabar prezidentė nei iš šio, nei iš to ima trauktis nuo savo pradinės pozicijos ir skambiu pareiškimu dėl Vyriausybės arogancijos stabdo pačios inicijuotą miškų urėdijų reformą? Tikslas, manau, vienas – sukelti politinę krizę, kuri leistų Jos Ekscelencijai atsikratyti jai neįtikusio premjero. Juk logiška: jei prezidentės sutelkta dauguma atmestų Vyriausybės siūlomą miškų reformos projektą, tai reikštų viena – nepasitikėjimą premjeru ir tai galėtų išprovokuoti jo atsistatydinimą.
Akivaizdu – prezidentė būtent to ir siekia. Tapęs ilgai lauktų reformų premjeru Saulius Skvernelis imtų kelti grėsmę būsimų prezidento rinkimų dėlionei – tarp jos įpėdinių jo tikrai nėra, nes jo savarankiškumas tapo pavojingas jos sukurtai vasališku paklusnumu grįstai valdžios piramidei.
Tikrai ne su viskuo galima sutikti, ką ir kaip daro Vyriausybė, ypatingai, kai traukiasi nuo kai kurių rinkiminių vertybinių nuostatų. Tačiau neabejoju premjero ir Vyriausybės ryžtu stabdyti valstybės išvogimą. Deja, prezidentė dar kartą demonstruoja, jog kova už valstybės skaidrumą ir teisingumą jai rūpi tik tiek, kiek tai sustiprina jos asmenines galias. Vos pajutusi grėsmę sau, prisidengdama žmonių interesais ji nedvejodama perėjo į kitą barikadų pusę ir pradėjo telkti tuos, kurie dėl savo siaurų politinių ar finansinių interesų linkę išsaugoti „nomenklatūrinį, korupcinį šalies valdymą“.
Birželio paskutinę dieną nuaidėjęs prezidentės medžioklės ragas paskelbė: ponios ir ponai, Sauliaus Skvernelio medžioklė su varovais prasidėjo. Ką gi – ir paaiškėjo, kokie tikrieji Jos Ekscelencijos „prioritetai“.
