Keli pagrindiniai klausimai, kuriuos turėtų sau užduoti visi, kurie su džiaugsmu laukia ateinančių rinkimų rezultatų:
- Ar M.Le Pen tikrai nelaimės?
- Ar E.Macronas tikrai yra priešprieša populizmui?
- Ar M.Le Pen nelaimėjus rinkimų, ji tikrai juos pralaimėjo?
Politinės apklausos primygtinai siūlo tikėti, kad E.Macronas pirmauja prieš M.Le Pen, o ankstesnė patirtis rodo, kad „Front Nationale“ (FN) kandidatui patekus į antrąjį turą jame nedalyvaujančios partijos ir politiniai judėjimai pamiršta priešpriešas ir sutartinai palaiko kandidatą, nesvarbu kurį, kad ir nevienareikšmišką Chiracą. Svarbiausia, kad rinkimų nelaimėtų „FN“.
Kaip ir anksčiau, taip ir šiais metais viskas vyksta pagal planą. M.Le Pen atsilieka nuo E.Macrono. Jau dabar yra aišku, kad neapsisprendę arba kitus kandidatus protegavę rinkėjai viešoje erdvėje garsiai ir aiškiai rodo savo priešpriešą „FN“.
Ta priešprieša yra tokia stipri, kad net Paryžiaus policija turi raminti politinius aktyvistus (sakau „net“, nors savaitė be protesto ar riaušių Prancūzijoje yra tiesiog neįvykusi).
Kodėl žiūriu į šią situaciją taip skeptiškai? Kelis kartus aktyviausiai viešoje erdvėje besireiškiantis, prieš esamą ar įsivaizduojamą populizmą kovojantis jaunimas, šiais metais jau šventė pergalę, kai griovys dar nebuvo peršoktas.
Kai artėjo „Brexit“ balsavimas, pakankamai atsargiai, bet optimistiškai ošė internetai, kūrė šelmiškus memus su nuliūdusiu N.Farage'o veidu. Išaušo rytas, o hugenotas tikrai galėjo šypsotis, kas vedė labai daug žmonių iš proto.
JAV patirtis
„Teisingoje istorijos pusėje“ stovintys internetiniai aktyvistai turėjo kitą, rimtesnį ir, atrodytų, lengviau laimimą mūšį – artėjo JAV rinkimai. „Teisingoji kandidatė“, ta, už kurią turėjo norėti balsuoti visi, buvo „švenčiausio ir nekritikuotino“ JAV prezidento B.Obamos administracijos valstybės sekretorė Hillary Clinton. Visiem, nors kokią uoslę Amerikos politikoje turintiems žmonėms, tai buvo suvokiama kaip viena silpniausių ir nekenčiamiausių demokratų kandidatų per ilgą laiką.
Tai yra milžiniškas šokas, jeigu buvote užtvindyti tokių įrašų kaip: „politinė patirtis“, „pirmoji moteris prezidentė“ (toliau – P.M.P.), „šalta ir politiška“, „jos įkvėpimas yra Angela Merkel“, kurie sukūrė visiško atsiribojimo nuo realybės burbulą. Tarp visų H.Clinton pliusų aš nepaminėjau svarbiausio: „Trumpas yra kvailas ir blogas apelsinas“.
Atvirai pasakius, be P.M.P. ir didesnės (nors apipintos skandalais) politinės patirties mantros, vienintelis teigiamas dalykas, kurį dažnai rutuliojo žiniasklaida, ir buvo tai, koks prastas yra jos priešininkas, koks kvailas, koks nemandagus, koks oranžinis, ir kaip, tik jam įėjus į kambarį, „visos moterys pajunta esančios pagriebtos, už ten, kur nereikia“.
Labai panašiai vyksta ir dabartinis Prancūzijos prezidento rinkimų aptarimas. Visi žino, kodėl M.Le Pen yra blogai, tačiau kodėl E.Macronas yra gerai, be to, kad vedė savo bendraklasės motiną/savo mokytoją, informacijos yra nedaug. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Matome, jog kairiam flangui labai „puikiai“ pasibaigė JAV prezidento rinkimai, užtvindyti informacija apie tai, koks blogas yra iš verslo atėjęs dabartinis galingiausias žmogus pasaulyje. Jie nė kiek nesigilino į H.Clinton, į tai, kokia ji yra nemėgstama, kokią apatiją kelianti net užkietėjusiems demokratams.
Tikrą susižavėjimą H.Clinton kėlė tik identiteto apakintiems internautams, kuriems buvimas moterimi yra privalumas savaime, panašiai kaip kiti privalumai, kuriais galėjo pasigirti Obama, kai už „gražias akis“ gavo Nobelio taikos premiją, dar net oficialiai nepradėjęs savo pirmosios prezidentavimo kadencijos.
Keli pastebėjimai
Kuo visa tai baigėsi? Tam tikra seisminės isterijos informacija iki dabar vibruoja po internetus – protesto akcijų, mitingų ir kitokiomis formomis pasireiškiančiu nenoru pripažinti pralaimėjimo.
Ypatingai tai įsišaknijo mėlynose (demokratų dominuojamose) teritorijose kaip Kalifornija ar Didysis obuolys, kur niekas nesuvokia ironijos, kad gyvenimo ritmo trikdymas (geriausiu atveju) ar vitrinų talžymas (blogiausiu atveju) iš demokratų pusės labiau demokratų neprikurs, atvirkščiai, silpnesnius demokratus gali pastūmėti „drambliuko“ link. Svarbu čia yra ne tai, ar gerai D.Trumpas prezidentauja dabar, ir net ne tai, ar geras jis buvo kandidatas iš pat pradžių.
Svarbiausia yra suvokti šiuos tris dalykus:
1. Didelio kiekio informacijos apie tai koks prastas yra vienas kandidatas, pateikimas, nepadaro jo priešininko(ės) geru kandidatu. Jeigu kituose prezidento rinkimuose dalyvautų: Kęstutis „Žinantis, kuo paleistuvė skiriasi nuo ištvirkėlės“ (ir žiniasklaidoje/socialiniuose tinkluose, dėl savaime suprantamų priežasčių, mirgėtų apstus kiekis neigiamų straipsnių ir pasisakymų apie jį), nuo to staiga jo priešininke antram ture tapusi Kristina „Nežinau, kuo skiriasi prezidento žmona nuo prezidento meilužės“ gera kandidate netaptų.
Galbūt kokiam amerikiečiui, kuris tik šiais metais pirmą kartą dėl A.Tapino žavesio susidomėjo rinkimais, viskas atrodytų aišku. Reiktų balsuoti UŽ prie padėjėjų nepriekabiaujančios Kristinos, tačiau tūlas Lietuvis žinotų, kad, kaip „Pietų Parkas“ pasiūlė, pasirinkimas yra tarp „Giant Douche“ ir „Turd Sandwich“.
2. Negalima aklai pasitikėti apklausų rezultatais. Lietuvoje tai jau suprato „raudonoji rožė“, Amerikoje – Clinton ar „The New York Times“, kurių prezidento rinkimų nakties politinis kompasas tragikomiškai Hillary pergalę pradžioje prognozavo 93 proc.
3. Negalima užstrigti informacijos burbule – apie save susikurti ratą žmonių, kurie visiškai pritaria jūsų politinėms pažiūroms, ir skaityti informaciją tik iš vienpusiškų šaltinių. Kai nešališka politinė analizė apie JAV politiką yra gaunama iš „Last Week Tonight With John Oliver“, tai yra tiek pat objektyvu, kaip apie D.Mockaus ir E.Masiulio gyvenimo skubą nuomonę susidarinėti skaitant „Alfa.lt“, o Vaigausko ir Pakso remantique rendevouz nusišviesti „Lietuvos rytu“.
Holistinis priėjimas prie informacijos šaltinių yra svarbus, tiek svarbus, kad yra verta užmesti akį net į tokius dalykus kaip „RT“, ypatingai tada, kada susivokiama, kad ten tiesiog yra Rusijos nešama dezinformacija. Kodėl svarbu? Nes reikia priešą pažinti, reikia suvokti, ką jis daro, kaip mąsto ir kur daro klaidas. Tuo labiau, pasižvalgymą priešų socialinių tinklų stovyklose leistų bent dalinai ir subjektyviai (vis geriau, negu nieko) pamatyti kitaip galvojančių mastus.
Ir pabaigai
Tad vis dėlto, ar M.Le Pen tikrai nelaimės, kaip džiaugiasi dažnas? Viena vertus, dėl skirtingų psichologinio šališkumo priežasčių, apklausų rezultatų neverta pervertinti. Tie, kurie taip darė, nudegė arba netikėtai nudžiugo per beveik visus šių metų rinkimų, nuo Lietuvos žaliosios-valstietiškos bangos ir Austrijos prezidento rinkimų valso iki „Scotxito“/„Brexito“ ir jūros „MAGA“ kepurių, metamų į viršų iš džiaugsmo.
Tiesa, šioje vietoje verta paminėti, kad bent kol kas „République Française“ apklausos yra stebėtinai tikslios, o paklaidos tarp spėjamų rezultatų ir galutinių rezultatų yra tikrai mažos. Tačiau yra dar daug kintamųjų, kurie gali sužaisti, ir per ypatingai trumpą laiką pakreipti rinkėjų simpatijas.
Tai jau įvyko Nyderlanduose (apie tai, kitą kartą), gali įvykti ir Prancūzijoje. Yra debatai, yra tam tikri E.Macrono verslo siūlai, kurie lenda lauk, ir gali situaciją padaryti dar įdomesne... Na ir, savaime suprantama, nėra visiškai fantastinė mintis, kad taikingiausios iš taikių religijos sekėjai gali vėl mesti kokią kruviną paskvilį, kuris sudrebins Paryžių, Marselį ar Lioną.
Jeigu taip nutiktų, visos šviesos nukryptų į E.Macroną, nes M.Le Pen reakcija būtų ir taip aiški. Ir ką tada jis darytų? Ar, kaip Löfven ar Rutte, parodytų labiau išreikštą stuburą, kuris yra reikalingas milžiniškai daliai rinkėjų, ar sugebėtų išmesti dar vieną aukso grynuolį, kaip teiginį, kad terorizmas buvo ir bus Prancūziško gyvenimo dalis dar daug metų?
Dar vienai tragedijai įvykus, kamuolys, anglosaksiškai sakant, būtų E.Macrono aikštės pusėje ir jis, arba smogtų į stipriausią M.Le Pen vietą, arba į silpniausią savo.
Mindaugas Savickas yra politikos apžvalgininkas, įgijęs socialinės psichologijos magistro laipsnį Groningeno universitete ir politikos mokslų magistro laipsnį Centrinės Europos universitete. Jo tyrinėjimų sritys aprėpia politinę psichologiją, politinio įvaizdžio ir nacionalinio identiteto klausimus.
