Bandant ieškoti atsakymo, kodėl Vakarų demokratijoms, priešingai nei Rytų šalims, taip sunkiai sekasi suvaldyti COVID-19, pateiksiu keletą pastebėjimų iš asmeninės patirties. Teko dirbti su kinais, korėjiečiais, taivaniečiais. Kartu rašėme mokslinius straipsnius, dažnai pasiginčydami, ieškodami sprendimų. Pastebėjau, kad Rytų kultūrose labai paisoma autoriteto. Jei vadovas, net ir netiesioginis, išsako nuomonę, ar duoda nurodymą, Rytų žmogus, kaip taisyklė: 1) išklauso, 2) paklūsta, 3) vykdo. Tai daroma nuoširdžiai tikint, kad paklusnumas ir pagarba autoritetui yra nauda ir pačiam asmeniui, ir bendruomenei. Vienas akivaizdžių tokios kultūros rezultatų – Rytuose beveik nėra viešos, visuomenę destruktyviai veikiančios antivakserių veiklos.
Vakarų demokratijose, taigi ir Lietuvoje, autoritetai yra ne tik išsklidę, nekoncentruoti, bet ir jų galia dėl nuolatinės konkurencijos yra labai sumenkusi. Visuomenėje matomi autoritetai konfliktuoja, dergia vienas kitą, siekia ne bendradarbiauti, o dominuoti, nors akivaizdu, kad dominavimas pliuralistinėje sistemoje yra nestabili būsena. Viešumoje masiškai reiškiasi „išsimokslinę nemokšos“ (pagal J.O. y Gasset), imituojantys ekspertines žinias. Jų veikimo tikslas – ne prisidėti prie problemų sprendimo, o „užkalti populiarumo taškų“, ar surinkti minią Facebook’o sekėjų ir tapti naujuoju autoritetu – „influenceriu“.
Neveikiant autoriteto veiksniui, tipinė Vakarų demokratijos piliečių reakcija, į pvz., Operacijų vadovo nurodymus dėl COVID-19 situacijos, visai kitokia nei Rytuose. Vakarų kultūros žmogus nurodymų „iš viršaus“: 1) neklauso, 2) maištauja ir 3) nevykdo. Mano nuomone, tai yra viena svarbių priežasčių, dėl kurių Vakarų šalys nesusitvarko su pandemija nemedicininėmis intervencijomis, nors technologiškai ir finansiškai yra daug pajėgesnės nei Rytų šalys.
Nors Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse yra sutelktos milžiniškos ekspertinės mokslininkų, medikų ir epidemiologų pajėgos, tačiau ekspertinės nuomonės neįstengiama, o gal net nesistengiama produktyviai perduoti piliečiams viešosios komunikacijos kanalais. Mat, pastarieji – užpildyti informaciniu triukšmu, kurį kelią konkuruojantys „autoritetai“. Ypač sudėtinga komunikuoti racionalius sprendimus rinkimų metais. Politinio sezono metu lengvai peržengiamos ribos, aukojant visuomenės sveikatą ir gerovę trumpalaikiams tikslams pasiekti. Tai gerai atsispindi ir Lietuvos, ir JAV COVID-19 (ne)suvaldymo „rezultatuose“.
Maištaujančio vidutinio statistinio Vakarų piliečio galvoje sukasi vėjai – jis nebesupranta, ko klausyti ir ką daryti? Paniręs į rietenų ir patyčių informacinį srautą, sklindantį iš įvairių „valdžios langų“, nutildęs prigimtinę empatiją, pilietis ima veikti pagal savo vienadienes patirtis, elgtis taip, tarytum nėra jokios tiesos, niekas nieko neišmano ir nėra jokių aiškių ir „teisingų“ taisyklių. Taigi, jei demokratinė sistema veikia taip, kad piliečio galvoje žemė maišosi su dangumi, tai gal tada ir rakto nuo pandemijos suvaldymo reikia ieškoti žmonių galvose ir širdyse, o ne politinių šachmatų kombinacijose?
Neveikiant politiniams ir administraciniams autoritetams, patikimais informacijos kanalais lieka tik patys artimiausi žmonės, šeimos nariai ir draugai, bei virtualaus bei dvasinio pasaulio herojai – mylimi artistai, aktoriai, rašytojai, šou veikėjai ir visuomenėje matomi humanitarai, ypač tie, kurie niekada nėra angažavęsi politiškai.
Nors tokių nėra labai daug, bet manau, jų komunikacinį ir socialinio poveikio potencialą valstybė turėtų bandyti panaudoti. Masinė socialinė reklama, dalyvaujant „atpažįstamiems“ ir „patikimiems“ veidams, jų kryptinga ir aktyvi, apmokama veikla socialiniuose tinkluose galėtų duoti rezultatus, panašius į tuos, kurie Rytų šalyse yra pasiekiami politinių autoritetų ir administracinės prievartos pagalba. Savo ruožtu tai būtų reikšminga paspirtis ir menininkams, kurių finansinė gerovė dabar gerokai sumenko. COVID komunikacija turėtų apimti kuo platesnį lauką, nuo Edmundo Kučinsko iki Selo, nuo Asmik Grigorian iki „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ auditorijų. Honorarai meno ir kultūros žmonėms, kurie sutiktų dalyvauti bent 2-3 mėnesius trunkančioje socialinės komunikacijos akcijoje, būtų tikrai mažesni nei lėšos, kas dieną mūsų valstybėje skiriamos piliečių testavimui, jau nekalbant apie gydymo ir ekonominius kaštus.
Meno žmonės yra tikriausiai patys maištingiausi pliuralistinės visuomenės nariai, juos labai sunku sujungti į bendrą „frontą“. Tačiau atsižvelgiant į egzistencines grėsmes, kurias kelia tokios pandemijos, kaip COVID-19 mūsų tautai, galbūt pavyktų rasti bendrą sutarimą? Meno ir mokslo žmonių, politikų kryptingas ir koordinuotas veikimas, jei toks Lietuvoje įmanomas, laikinai atidedant į šalį nesutarimus ir ginčus, politines simpatijas ir antipatijas, galėtų prisidėti ne tik prie šalies piliečių sveikatos išsaugojimo dabar ir ateityje, bet ir sutaupyti milžiniškas lėšas, kurios dabar investuojamos į pandemijos suvaldymo priemones.
Prof. Gintaras Valinčius yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro direktorius
