Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų visame pasaulyje. Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) duomenimis, vienas pagrindinių eutrofikacijos (ekosistemos kitimo, sukelto cheminių medžiagų pertekliaus) šaltinių jūros regiono valstybėse yra žemės ūkio veikla. Pagal Helsinkio komisijos 2013 metais patvirtintą Kopenhagos deklaraciją, Lietuva yra įsipareigojusi sumažinti azoto emisijas į jūrą 19 procentų, arba 8970 tonų, o fosforo – 56 procentais (1470 tonų), lyginant su 1997–2003 metais.
Baltijos jūros baseinas didelis, tačiau vandens apykaita labai lėta – vanduo visiškai atsinaujinti gali per 30 metų. Todėl Baltijos jūra yra ypač jautri į ją patenkančiai taršai. Į jūrą įteka Kuršių marių vanduo, kuris yra beveik gėlas, jo druskingumas siekia apie 8 promiles. Marių vandens tūris yra apie 6 km³. Į marias įteka Nemunas, kuris per metus atplukdo apie 25 km³ vandens. Valstybinio monitoringo duomenimis, ekologinė būklė Kuršių mariose svyruoja nuo vidutinės iki blogos. Ypač bloga būklė – Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje ir Klaipėdos sąsiauryje.
Tačiau aišku, kad, po bet kokio organinių ir mineralinių medžiagų patekimo į vandenį, vyksta reakcijos, kurių metu naudojamas deguonis.
Kokį poveikį gali turėti nevalytų nuotekų išleidimas į hidroekosistemą? Sunku tai prognozuoti neatlikus detalių tyrimų. Tačiau aišku, kad, po bet kokio organinių ir mineralinių medžiagų patekimo į vandenį, vyksta reakcijos, kurių metu naudojamas deguonis. Danijos ir Švedijos mokslininkai nustatė, jog per paskutinius 115 metų vadinamųjų „mirties zonų“, kai deguonies koncentracija mažesnė nei 2 mg/l, plotas Baltijos jūroje išaugo daugiau nei dešimt kartų. Nepakankamas deguonies kiekis sutrikdo visos jūros ekosistemos funkcionavimą, dėl deguonies trūkumo nyksta organizmai, gyvenantys ant jūros dugno.
Nevalytos gamybinės nuotekos dažniausiai būna toksiškos. Dalis toksinių medžiagų patenka į žuvis, kurias mes suvalgome. Taip toksinai patenka į žmogaus organizmą. Kita dalis toksinių medžiagų nusėda dugno nuosėdose. Pasekmės – sunkiai prognozuojamos.
Daugelis nuotekų valymo įrenginių turi avarinį vamzdį, kuriuo, įvykus avarijai, nevalytos nuotekos išleidžiamos į gamtinę aplinką, kad būtų nesustabdytas gamybos procesas ir būtų patirti minimalūs finansiniai nuostoliai. Apskaičiuojama žala gamtai, susimokama už taršą. Tačiau jokie pinigai negali sumažinti jau padarytos žalos gamtai. Nei Kuršių marios, nei Baltijos jūra neturi „avarinio vamzdžio“, patekusi tarša ten kaupiasi.
Jeigu įmonė bankrutuos, nebus kam atlyginti žalos. Gauti pinigai turi būti panaudoti aplinkos apsaugos reikmėms.
Daugelio ekologų nuomone, jau pats tokių vamzdžių įrengimas – nusikaltimas gamtai. Juo labiau, kad naudojimasis jais yra nekontroliuojamas. Tai ir parodė įvykiai įmonėje „Grigeo Klaipėda“.
Šiuo metu dėl „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalo vis daugiau prekybos centrų atsisako pardavinėti įmonės gaminius, vyksta piketai. Tai nėra teisinga, nes žala gamtai jau padaryta. Jeigu įmonė bankrutuos, nebus kam atlyginti žalos. Gauti pinigai turi būti panaudoti aplinkos apsaugos reikmėms. Be to, daugelis prekybos tinkluose pardavinėjamų prekių – iš Kinijos ir kitų šalių, kuriose apie aplinkosaugą iš viso nekalbama. Jokios gamybinės nuotekos nevalomos, atliekos ir šiukšles išpilamos į gamtą, dažnai į upes ir vandenynus.
Laima Česonienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos instituto profesorė.
