Rugpjūčio 17 d. publikuotas straipsnis „Akibrokštas: valstybės įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį”. Neva VĮ Krentingos miškų urėdijos miškininkai kalti, kad dalyje urėdijai priklausančių patalpų teikiamos apgyvendinimo paslaugos, renkami pinigai, ši veikla nuostolinga, o nuostolius turi dengti mokesčių mokėtojai. Aplinkos viceministras M.Norbutas šį atvejį pavadino ypač įžūliu, nes „urėdijos viešbučio paslaugų teikti negali”.
Dar pakalbėjo apie tai, kad būta ir kitų tyrimų, susijusių su turto naudojimu Kretingos valstybinėje miškų urėdijoje. Tik, deja, anot M.Norbuto, „atvykus į vietą pažeidimai neužfiksuoti”.
Kaip žinia, pagrindinė žiniasklaidos misija – teikti objektyvią, teisingą informaciją, o išvadas reikėtų palikti daryti patiems skaitytojams. Kokias gi išvadas aš padariau pats ir kokiais faktais, išdėstytais straipsnyje, remdamasis:
1. Valstybinės įmonės Kretingos miškų urėdija veikla, teikiant viešbučio paslaugas, yra teisėta. Viešbučio paslaugų teikimas yra įrašytas į VĮ Kretingos miškų urėdijos įstatus, todėl šia niekaip kitaip nelicencijuojama ir papildomų leidimų nereikalaujančia veikla užsiimti valstybės miškininkai turėjo teisę.
2. VĮ Kretingos miškų urėdijos struktūrinis padalinys – Mokymo-informacijos centras įsteigtas 2003 m. birželio 2 dieną. Jo nuostatus patvirtino tuometinis aplinkos viceministras. Kitaip tariant, Kretingos miškininkai tik vykdė savo steigėjo nurodymą ir stengėsi tai atlikti kuo geriau, nes kol pastatas neužimtas miškų sistemos poreikiams tenkinti (profesiniams mokymams, tobulinimosi kursams, konferencijoms ir pan.) – kodėl jis turėtų būti nenaudojamas ir nenešti pinigų.
Surenkami per metus daugiau nei 41 tūkst. eurų, mano nuomone, yra pakankamai solidi suma, kurios netekimas būtų bloginęs VĮ Kretingos MU rezultatus. Straipsnyje neužsimenama apie kokių nors pajamų už apgyvendinimo paslaugas vogimo ar pan. atvejus, o būtent tai būtų tikrai nusikalstama veika ir tada tokiu straipsniu nevertėtų stebėtis. Bet, matyt, perfrazuojant viceministrą, „atvykus į vietą pažeidimai neužfiksuoti“.
3. Taip ir liko neaišku, kas padarė išvadą, kad ši veikla yra nuostolinga. Straipsnyje pateikiamos pajamos, bet visiškai nekalbama apie sąnaudas. Reikia pastebėti, kad šis pastatas, be abejo, neša ir daugiau pajamų bei sukuria ir daugiau kaštų, nes yra naudojamas ne tik vasarą ir ne tik poilsiautojų, atvykstančių į Palangą, apgyvendinimui. Todėl vieši kaltinimai dėl nuostolingos veiklos, mano supratimu, turėtų būti aiškia pagrindžiami. Antraip jie vertintini kaip šmeižtas.
4. Viceministras M.Norbutas kalba apie nuostolingą apgyvendinimo paslaugų veiklą, kurią turi dengti mokesčių mokėtojai. Būtų iš tikrųjų įdomu sužinoti, kaip jie tai daro. Mano žiniomis, valstybinės įmonės miškų urėdijos yra ūkinės pelno siekiančios organizacijos, kurios generuoja pajamas, visas sąnaudas pasidengia pačios ir moka mokesčius į valstybės biudžetą (2016 m. visos miškų urėdijos gavo 158 mln. eurų pjamų ir sumokėjo 66 mln. eurų mokesčių). Tai kas čia ką dengia?
Ir pabaigai: jei dabartiniam viceministrui (ar ministrui) nepatinka buvusiųjų ministrų ar viceministrų sprendimai, tai jų pareiga tuos sprendimus ir keisti. Kas trukdė viceministrui išleisti atitinkamą teisės aktą, įpareigoti VĮ Kretingos miškų urėdija nutraukti apgyvendinimo paslaugų veiklą, atitinkamai pakeičiant įmonės įstatus, organizuoti turto perdavimą į Turto banką, pasidomėti, kad jis būtų pelningai parduotas, ir tada pasigirti puikiais savo veiklos rezultatais? Deja, realybė tokia, kad labai dažnai, valstybės miškininkų sukurtas turtas, perdavus jį tolesniam naudojimui ar pardavimui į kitas rankas, lieka nugyventas arba net išgrobstomas ar sunaikinamas.
O gal vis tik tas puikioje Palangos vietoje esantis turtas kažkam parūpo?
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
