Taip ministrė įvertino ministerijos pavaldume esančius reabilitacijos centrus, kurie teikia reabilitacijos, sveikatos grąžinamojo gydymo paslaugas pareigūnams. Ši teisė pareigūnams įtvirtinta Vidaus tarnybos statute. Vėliau ministrė atrado naują argumentą: reabilitacijos paslaugos vidaus reikalų sistemos pareigūnams sunkiai prieinamos, o skirto reabilitacinio gydymo jie turi net laukti trejus metus. Tik pamiršo paminėti, kad laukimo laikas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek lėšų reabilitacijai skiria VRM. Kuo mažiau lėšų, tuo mažiau galimybių, o kadangi juos nuosekliai mažinamos, tai ir matematika yra labai paprasta.
VRM vadovybė paskelbė sunkiai argumentuojamą verdiktą - naikinti reabilitacijos centrus, bet ne visus, pvz. slaugos, medicininės paslaugos lieka, Trakų reabilitacijos centras taip pat. Visai nesuprantama, kodėl VRM funkcijų ir veiklos pobūdis priklauso nuo pavaldžios įstaigos juridinio statuso. VšĮ reabilitacijos centrai naikinami, o reabilitacijos centrai – biudžetinės įstaigos paliekamos. Keistoka pertvarkos logika, gal todėl, kad ,,ūkiška“, o gal žemės sklypai patrauklesni?
Keistoka pertvarkos logika, gal todėl, kad ,,ūkiška“, o gal žemės sklypai patrauklesni?
Pareigūnų reabilitacijai yra nustatytas teikiamų paslaugų įkainis apie 57 eurus, 1 asmens reabilitacijos trukmė pvz. 7-14 d, o bendrą krepšelį skiria ministerija. Todėl, kai šiais metais ministerija Palangos „Pušynui“ ar Druskininkų „Dainavai“ tik simboliškai patrupino lėšų, tai natūralu, kad reabilitacijos paslaugų gaus mažiau pareigūnų, o eilė nusikels į kitus metus.
Jeigu gydytojai po pareigūnų sveikatos patikrinimo nurodo, kad reabilitacija reikalinga pvz. 1000 pareigūnų, o lėšų skiriama tik 150 pareigūnų, eilės niekaip nesutrumpės. Pažiūrėkime į reabilitacijai skiriamas lėšas: reabilitacijos centruose „Dainava“ ir „Pušynas“, taip pat VRM Medicinos centre per 2019 m. paslaugos suteiktos 972 pareigūnams, 2020 metais – 1074 pareigūnams.
O štai 2021 m., kai lėšas skyrė esamoji VRM vadovybė per pirmus 3 ketvirčius reabilitacijos centruose „Dainava“ ir „Pušynas“ paslaugos suteiktos 272 pareigūnams. 2019 m. pareigūnų reabilitacijai skirta 290 tūkst. eurų, 2020 m. beveik dvigubai daugiau – 555,7 tūkst. eurų, o 2021 m. biudžetas nurėžtas daugiau nei per pusę – 261 tūkst. eurų. Taigi skaičiai yra patikimesni, nei deklaruojamas „rūpestis“ pareigūnų sveikata. Nepamirškime ir to, kad uždarius „Pušyną“ ir „Dainavą“, reabilitacijos vietų sumažės, o beveik 19 tūkst. pareigūnų bus siunčiami į bendrą eilę su menku finansavimu. Tai kada jie sulauks savo reabilitacijos? Ar reabilitacijos kelialapį pareigūnui pakeis kalėdinis atvirukas su linkėjimais pasveikti?
Svarbu pabrėžti, kad VRM reabilitacijos įstaigos išlaiko pačios save ir joms nereikia skirti lėšų iš biudžeto.
Svarbu pabrėžti, kad VRM reabilitacijos įstaigos išlaiko pačios save ir joms nereikia skirti lėšų iš biudžeto, teikia kokybiškas paslaugas, užsitikrina pajamas, kurių užtenka darbuotojų darbo
užmokesčiui ir veiklai. Ministerija neprisideda ir negali prisidėti finansiškai, kadangi įstaigų juridinis statusas neleidžia to padaryti pagal galiojančius įstatymus.
Tiek Palangos „Pušynas“, tiek Druskininkų „Dainava“ aktyviai teikia paraiškas ir įgyvendina projektus finansuojamus iš ES struktūrinės paramos lėšų. Abi įstaigos savarankiškai gerina reabilitacijos paslaugų infrastruktūrą, modernizuodamos patalpas siekdamos suteikti pareigūnams geriausias paslaugas. Ar paskaičiavo VRM vadovybė, kiek ES lėšų reikės grąžinti kadangi bus pritaikytos sankcijos už neįgyvendintas sutarties sąlygas, jei įstaiga bus likviduota? Pagaliau tai pareigūnų socialinė garantija gauti reikalingas medicinines ir reabilitacijos paslaugas. Reabilitacijos centrai, priklausantys VRM – tai ne „spa centrai“, kaip jas pašaipiai vadina VRM vadovybė, o įstaigos reikalingos tam, kad pareigūnai, kurie dirba pavojingomis sąlygomis gautų visas reikalingas paslaugas susijusias su sveikata, jei tokių prireikia.
Nesu sąmokslo teorijų šalininkė, bet viešoje erdvėje pateikiama informacija apie ministrės sprendimų aplinkybes, Palangos mero (bendrapartiečio!) reakcija verčia suabejoti šios „ūkiškos reformos“ skaidrumu ir nešališkumu. Kodėl nesiūloma reabilitacines įstaigas perduoti kitai ministerijai ar sujungti su kitomis, o desperatiškai siekiama padėti ant prekystalio pareigūnų reabilitaciją.
