Žmonės kalba, kad lyg buvo pasirodę, bet pradingo. Tiesa, radau praėjusių rinkimų, bet ar būtų padoru badyti pirštu į netesėtus pažadus? Gal vis tik vardan pagalbos tobulinamai programai bus galima vieną kitą atvejį paminėti, kad būtų lengviau įsivertinti ketverius metus ir per juos nuveiktus darbus, kai kelyje nesimaišė konservatoriai.
Žmonės turi tikslų – kažką išmokti, kažkur nuvažiuoti, kažką įsigyti. Dažniausiai, kad to pasiektų, imasi planuoti žingsnius ir kryptingai veikti. Tai vadinasi didesnių ar mažesnių svajonių siekimu. Jeigu tik nuolat kartojama apie tuos savo norus, bet nesiimama veiksmų, tai belieka tik svaičiojimas (t.y. tuščias kalbėjimas).
O kaip su svajone valstybei? Lygiai taip pat. Tai štai pavyzdžiais – LSDP 2012 metų programoje regioninei politikai skirtas toks sakinys, kad „bus įgyvendinamos įvairios valstybės strategijos ir programos“. Dar būtų galima pridėti vieno politiko mėgiamą apibūdinimą – „tam tikros“. Jei vykdama iš Vilniaus į Panevėžį pasirinkčiau „tam tikrą būdą“, o ne mašiną, autobusą, dviratį ar dar kokią kitą priemonę, tai kažin, ar pavyktų pasiekt kelionės tikslą.
Užsienio ir Lietuvos investuotojų aktyvumas šiuo metu apstojęs. Pastaraisiais metais labai stinga valstybės strateginio veikimo, toliau gilėja atskirtis tarp trijų pagrindinių didmiesčių ir likusios Lietuvos.
Gabrieliaus Landsbergio plane numatytos aiškios priemonės, kaip spartų gerovės augimą pasiekti ne tik trijuose pagrindiniuose didmiesčiuose, bet ir likusiuose Lietuvos regionuose. Bet pirmiausiai – apie problematiką. Visi puikiai žinome, kad regionai tuštėja, o juos paliekantys žmonės išvyksta arba į kelis didžiuosius miestus, arba į užsienį. Vieni renkasi garantuotą darbo vietą, kitiems, ypač jaunimui, svarbi ir socialinė aplinka, kurią sudaro šalia gyvenančių žmonių bendruomenė, kultūrinio gyvenimo ir prieinamų paslaugų įvairovė.
Regiono klestėjimas priklauso nuo daugianyčio audinio, kuriame susipina nacionalinės valdžios prioritetai, vietos valdžios geranoriškumas bei skaidrumas, verslui patraukli aplinka, norintys ir galintys dirbti žmonės, reikiamos kvalifikacijos specialistus ruošiančios mokslo įstaigos. Šiandien Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje sukuriama 71,5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Ar negalėtų pasistiebti ir regionai?
Pavyzdžiui, Panevėžys. Prieš 10-15 metų šiame mieste ėmė kurtis užsienietiško kapitalo įmonės. Didžioji dalis jų – daniškos, vokiškos ir norvegiškos kilmės verslai. Daugiausiai tai yra apdirbamosios gamybos įmonės, kuriose dirba keli tūkstančiai žmonių. Galbūt tai tik detalė, tačiau jokiose kitose gamyklose nemačiau taip gerai nusiteikusių darbuotojų.
Tačiau užsienio ir Lietuvos investuotojų aktyvumas šiuo metu apstojęs. Pastaraisiais metais labai stinga valstybės strateginio veikimo, toliau gilėja atskirtis tarp trijų pagrindinių didmiesčių ir likusios Lietuvos, šalį aplenkia didieji aukštą pridėtinę vertę kuriantys užsienio investuotojai.
TS-LKD vyriausybės laikais aktyviai kūrė laisvąsias ekonomines zonas, bet per pastaruosius 4 metus reikalai beveik sustojo – geriausiu atveju buvo surasti operatoriai, bet konkrečių priemonių verslo skatinimui nebuvo pasiūlyta. Šiandien Panevėžyje veikiančių įmonių vadovai sako, kad sunkiai suranda ir tinkamų darbuotojų. Pavyzdžiui, viena įmonė atsiveža žmones iš Kupiškio, norėtų įdarbinti daugiau žmonių, tačiau artimiausiuose miestuose norinčių ir galinčių dirbti neranda. Todėl darbuotojų paieškas vykdo net Kėdainiuose.
Dėl dirbančiųjų, kurie turi bent minimalų norą dirbti, turime dvi pagrindines problemas: kvalifikacijos, įgūdžių stygius bei neatitikimas darbo rinkos poreikiams ir požiūris į mobilumą – norima, kad darbo vieta būtų už kelių kilometrų nuo namų.
Darbdaviai skundžiasi, kad priimant žmogų į darbą prireikia nemažai laiko ir finansinių resursų, kad jis galėtų kokybiškai dirbti. Aišku, jei darbuotojas turi noro, yra imlus ir sąžiningas – galimas toks samdymo būdas. Tačiau ko pasigenda įmonių vadovai – darbuotojų rengimo sistema neatitinka jų lūkesčių, trūksta didesnio bendradarbiavimo su profesinio rengimo įstaigomis. Dialogas gali vykti sava iniciatyva, tačiau jis gali būti skatinamas ir iš valdžios pusės.
Mano jau minėti socialdemokratai savo anoje programoje išskyrė profesinio rengimo sistemos pertvarką, matyt, kad požiūris rimtas, tai radau tik tokį sakinį – „į profesinį ugdymą daugiau įtraukti verslo ir kitų darbdavių organizacijų, baigti kurti vienodą kvalifikacijų sąrangą“.
Mūsų pasiūlymas regionams paprastas ir veiksmingas: 10 miestų – 10 išplėtotų ir inovatyviai veikiančių laisvųjų ekonominių zonų.
Jei jau buvo užmojis kažką keisti, tai gan keista, kad nepasinaudota galimybe pradėti taikyti Vokietijos dualinio mokymo sistemą. Kadangi socialdemokratų, kurie sako, jog jiems svarbiausia žmogus, vyriausybė susidomėjimo neparodė, vokiečių iniciatyva nukeliavo į Latviją, kur jau veikia keletą metų.
Mūsų pasiūlymas regionams paprastas ir veiksmingas: 10 miestų – 10 išplėtotų ir inovatyviai veikiančių laisvųjų ekonominių zonų. Į kiekvieną regioninio augimo centru siekiantį tapti miestą nukreipsime valstybės sutelktas lėšas.
Šiems miestams sudarysime palankias sąlygas pritraukti Šiaurės šalių, Vokietijos ir Lietuvos kapitalo investicijų, užsitikrinti sparčiam ekonominiam augimui reikalingą infrastruktūrą, greitą ir patogų susisiekimą tarp regiono centro bei šalia esančių miestų ir miestelių. LEZ teritorijose supaprastinsime teritorijų planavimui ir statyboms reikalingas procedūras, statomiems objektams pagreitinsime statybos leidimų išdavimo tvarką. Sieksime išplėtoti papildomą infrastruktūrą (automatizuotus logistikos centrus, geresnį susisiekimą su oro ir jūrų uostais ir kitą), didinančią Lietuvoje veikiančių LEZ tarptautinį pranašumą.
Investuotojų paiešką vykdysime tarp Šiaurės šalyse ir Vokietijoje veikiančio smulkaus ir vidutinio verslo. Tam įsteigsime laisvai samdomų „Investuok Lietuvoje” atstovų, studijas baigusių minėtose šalyse lietuvių, tinklą, kuris aktyviai siūlys kaštų mažinimu suinteresuotam užsienio verslui perkelti savo veiklą į specializuotus Lietuvos regionus.
Darbuotojų rengimo srityje imsime pavyzdį iš Vokietijos dualinio profesinio mokymo sistemos, sieksime stiprinti inžinerinį ir kitą rinkos poreikius atitinkantį mokymą kolegijose. Didesnį finansavimą skirsime toms profesinio rengimo mokykloms, kurių vadovybės su vietos verslu spręs, kiek ir kokių specialistų būtina parengti. Siekiant darbdavių lūkesčius atitinkančio darbuotojų rengimo, didesnį dėmesį skirsime efektyviam perkvalifikavimui.
Tai yra pagrindiniai TS-LKD siūlymai ekonominiam proveržiui Lietuvos regionuose. Akivaizdu, kad tik investicijos ir gerai apmokamos vietos visų problemų neišpręs.
Paveikslas kur kas platesnis, apimantis sveikatos priežiūros paslaugas, kultūrinį gyvenimą, saugią aplinką ir socialinę politiką. Tačiau pradėjus nuo konkrečių žingsnių – investicijų pritraukimo, naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimo, darbuotojų mobilumo programos ir aukštesnės kokybės profesinio rengimo –tvarkysime ir kitas sritis. Žmonėms rūpi konkretūs pasiūlymai, o ne „tam tikros“ strategijos, kuriomis problemos ne sprendžiamos, o kuriamos.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė
