Įsivaizduojant tą dieną vilties ten nelabai buvo, veikiau įsivaizduodavau, kaip iš šiltos birželio nakties, vilkint tik lengvutę suknelę, atsiduri už tūkstančių kilometrų nesuvokiamame šaltyje, pakeliui prarandant artimus ir mylimus. Todėl Birželio 14-osios pavadinimas – Gedulo ir vilties diena – ilgą laiką vargiai siejosi su dviem spalvom, man ji visada asocijavosi su tamsiu vienspalviu tonu. Būčiau tą dieną, matyt, pavadinus kitaip.
Šiandien, kai išgirstu pavienius paabejojimus apie tą laikmetį: ar tinkamai elgėmės priešindamiesi, ar visų taisyklių laikėmės, pagalvoju, matyt, tie žmonės vaikystėje negirdėjo tokių pasakojimų ir ši istorija jiems vis dar nežinoma, todėl jie yra pasiklydę.
Viltis šios dienos dviejų žodžių junginyje man reiškia keletą dalykų. Negaliu kalbėti už Jus, patyrusius tremtinio dalią, galiu tik dalintis pokalbių įspūdžiu ir savo įsivaizdavimu, kad viltis yra tai, kas padeda pakilti iš skausmo; tai tikėjimas, kad siaubas pasibaigs; tikėjimas, neleidžiantis sugriūti. Tačiau šitame junginyje viltis man reiškia ir ateitį, tą apie kurią šiandien kalbame ir svajojame.
Birželio 14-ąją prisimename mūsų tėvynainių tvirtą dvasią, nepamirštame, kokius praradimus patyrė mūsų Valstybė, čia susirinkusieji, ir tūkstančiai tų, kurių šioje salėje šiandien nėra. Paklausus moksleivių klasėje ir paprašius, „pakelkite rankas tie, kurių šeimoje ar giminėje buvo ištremtų į Sibirą“ – pakyla daugiau nei pusė. Iš mūsų šeimų buvo atimtos svajonės, gyvenimai, namai, mylimieji. Bet mes turime labai stiprų įpareigojimą – viltį, kaip ateities simbolį. Tuo pačiu turime suprasti, kad vien tik viliantis dalykai nesikeičia. Reikia dirbti.
Viltis, kad Lietuva taptų nepriklausoma, išsipildė su laisvės kovomis, aktyvia pogrindine veikla. Viltis, kad apginsime Laisvę, Sausio 13-ąją išsipildė per žmonių drąsą ir susitelkimą. Viltis, kad gyvensime geriau ir saugiau, išsipildė nuosekliai dirbant dėl narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Viltis, kad tremtinių istorija bus išgirsta, išsipildė su aktyviu kiekvieno iš Jūsų darbu, kurie dalinosi prisiminimais, kurie atstatinėjo bunkerius, kurie pasakoja prie tremtinių jurtos, kurie rengia stovyklas ir žygius partizanų keliais, kurie organizuoja dainų festivalius.
Kiekvieni metai pilni gražių ir prasmingų sukakčių. Šiemet minime 90 metų nuo Laptevų jūros tremtinės Dalios Grinkevičiūtės gimimo. Jos prisiminimai tapo pirmuoju šaltiniu, iš kurio pasaulis sužinojo apie tremtis. Prisiminimai tapo įkvėpimu Rūtai Šepetys, kurios knyga „Tarp pilkų debesų“ tapo bestseleriu, netrukus pasirodys ekranizacija, iš Amerikos atvyksta moksleiviai, nieko bendro neturintys su Lietuva, bet norintys susipažinti su šia, iš knygos pažinta, drąsia šalimi.
Dalią Grinkevičiūtę vadinu Tiesos liudytoja. Vadinu taip kiekvieną, kuris ne tik turėjo viltį, bet ir atkakliai dirbo, kad ta viltis taptų realybe. Dalios prisiminimai – ne tik tiesa, bet ir drąsa – pasakyti tai, ko beveik niekas nedrįso.
Drąsa yra vilties palydovas, būtinas, nes be drąsos nepavyks keisti dabarties, nutiesti kelių ateitin jei ne sau, tai kitiems. Mes dažnai sakome: svajokim, vilkimės, tačiau viltis tėra orientyras, padedantis nepasinerti į liūdesį, vargą, priklausomybes, bet į tuos plačius šviesius horizontus mums reiks nueiti patiems – drąsiai ir valingai.
Ir kiekvienas iš mūsų, matyt, vienaip ar kitaip einam šitą kelią. Profesorius Liudas Mažylis galėjo viltis, kad Vasario 16-osios aktas tiesiog atsiras, bet jis atkakliai dirbo, domėjosi, nieko iš nieko nereikalavo, važiavo autobusu į Vokietiją ir surado. Rasa Kazėnienė ir Ignas Šalnaitis galėjo tiesiog viltis, kad korupcija ir piktnaudžiavimas Lietuvoje sumažės, bet jie pasirinko netylėti ir pasakyti teisybę, padaryti tai, ko daug kas dėl įvairių priežasčių nedrįsta. Misija Sibiras jaunuoliai galėjo viltis, kad kažkas pradės gražią tradiciją, bet ėmėsi patys tai daryti. Tokie pavyzdžiai drąsina ir kitus, drąsina nelūkuriuoti, nebėgti, bet patiems imtis ir nuveikti kiekvienam savo srityje – pagal sąžinę ir teisybę.
To linkiu Vyriausybei ir mums, Seimo nariams, ir valstybės tarnautojams, kurie sudarome nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės institucijas – būkime drąsūs kurti ateitį, nestokokime ryžto reformose, būkime laisvi spręsdami įsisenėjusias korupcijos bei piktnaudžiavimo problemas. Ne tik minėjimuose kalbėkime apie istorinės atminties svarbą, rodykime deramą dėmesį ir paramą tradiciniams sumanymams ir naujiems, sugalvotiems jaunų žmonių. Tai yra mūsų atsakomybė, visa tai būtų geriausias paminklas ir įprasminimas šios dienos.
Pabaigai – vienas trumpas ir išraiškingas sakinys, kurį pasakė Dzūkijos partizanas Vaclovas Voveris-Žaibas: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja, Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininko pavaduotoja.
