Nelaimėti Seimo rinkimai, rodo, savaime suprantama, kad reikia šį tą permąstyti. Ketverius metus buvome valdančiojoje pozicijoje sunkiausiais laikais Lietuvai, o ir Europai. Krizė po krizės, karas, o ir mūsų pačių klaidos lėmė itin sunkius darbo Lietuvai metus.
Tačiau reikia matyti ir tai, kas šviesu. TS-LKD daugiamandatėje apygardoje pasirodė gerai. Surinkome daugiau balsų nei bet kuri partija per paskutinius tris dešimtmečius, ėjusi į rinkimus iš valdančiųjų pozicijų. Tai reiškia, kad TS-LKD turi didelį pasitikėjimą Lietuvoje, dalį kurio reikia susigrąžinti, o taip pat plėsti šį pasitikėjimą.
Kiekvienas buvęs TS-LKD pirmininkas turėjo savąją politinę viziją. Vytauto Landsbergio kryptis – sugrąžinti Lietuvą į Vakarų politinę ir kultūrinę erdvę. Andriaus Kubiliaus – sukurti pažangią ir ekonomiškai stiprią Lietuvą. Gabrieliaus Landsbergio – būtinybė partijai tapti atviresne, saugi, drąsi, vertybiška ir pasaulyje girdima Lietuva.
Todėl ir šiandien nepradedam nuo nulio. Turime išlaikyti partiją tokią, kokia ji buvo: labai principinga esminiais valstybės nacionalinio intereso klausimais, branginanti tradiciją ir istoriją, tačiau kartu atvira visuomenei, nesustabarėjusi ir žiūrinti į priekį, o ne besidairanti atgal.
Kad išlaikytume TS-LKD šiame kelyje, mums reikia racionalaus konservatizmo. TS-LKD yra jungtinė politinė jėga, susijungusi iš konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių bei krikščionių demokratų. Tačiau Tėvynės sąjunga tiesiogiai gimė iš Sąjūdžio, kai po pralaimėtų rinkimų 1993 m. buvo įkurta Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Prie šios partijos pati prisijungiau 2001 m.
Neturime bijoti savęs vadinti konservatoriais. Būdami savimi, būdami konservatoriais pasiekėme labai daug. Ar dirbdami valdančiosiose pozicijose, ar dirbdami opozicijoje pasiekėme, kad Lietuva būtų šalis, kur gera gyventi, šalis, kurią norisi kurti ir ginti. Būdami konservatoriais laimėjome ne vienus rinkimus, o, tiesa, ne vienus ir pralaimėjome. Buvome plačiai atspindinti visuomenės aktualijas partija, tokia turime ir likti. Nesusiaurėti.
Turime matyti, kas yra padaroma, ką galima pasiekti, o ko pasiekti negalime.
Todėl pirmiausia, manau, kad turime būti savimi. Kaip matau racionalų konservatizmą? Turime prisiminti, kad jokia ideologija ar mąstymo apie politiką perspektyva nėra labiau nepastovi nei konservatizmas. Tai yra paradoksali ideologija, nes ji kalba ir apie tęstinumo bei tradicijos svarbą, tačiau kartu atsisako pasaulį matyti utopiškai, atsisako ignoruoti kintančią realybę.
Racionalų konservatizmą pirmiausia matau kaip protingą politiką – politiką, besivadovaujančią faktais, tikrovės supratimu tokios, kokia ji yra. Proto mūsų politikoje turėtų būti tik daugiau. Ir tai yra didžiulis iššūkis, nes šiandien atrodo, kad emocija, o ne racionalus sprendimas pasaulyje tampa politikos varomuoju.
Čia nekalbu tik apie griežtais skaičiavimais grįstą politiką ir kasdienius sprendimus. Akivaizdu, kad žmogų apibrėžti tik racionalumo pagrindu nėra teisinga. Visi mes esame veikiami emocijų, sentimentų ir savų įsitikinimų. Galiausiai, priimant sprendimą svarbus širdies dėmuo – kaip matome ir jaučiame aplinką, žmogų, jo išgyvenimus. Bet neturime pasiduoti dirbtinai užsukamoms emocijoms.
Turime matyti, kas yra padaroma, ką galima pasiekti, o ko pasiekti negalime. Todėl TS-LKD niekuomet negalėtų siūlyti nepamatuotų pažadų Lietuvos žmonėms, arba, paprasčiau tariant – meluoti.
Kalbėdama apie racionalų konservatizmą, taip pat turiu omenyje visų girdėjimą, kasdienes pastangas Lietuvoje rasti vis daugiau sutarimo, mažinti susipriešinimą ir telkti.
Reikia daugiau bendravimo, kalbėjimosi. Toli gražu ne visi pokalbiai malonūs ar lengvi. Nneįmanoma dėl visko susitarti, ar išspręsti keliamas problemas vieninteliu norimu būdu, bet tikrai yra galimybė išsiskirti nesusipriešinus. Tą esu ne sykį patyrus.
Mūsų partijos įvairovė yra jos jėga. Politiniai oponentai, ko gero, net šiek tiek pavydi, kad Tėvynės sąjungoje esama tikrų diskusijų ir tik svarbiausiais valstybės klausimais laikomasi geležinės linijos. Esmingai svarbu, kad šalia šios natūralios plačios Tėvynės sąjungos įvairovės ir toliau visuomet būtų dialogas, įsiklausymas bei vienybė, o ypač tuomet, kai reikia ryžtingai veikti.
Racionalus konservatizmas yra ir apie bendruomenės stiprinimą – partijos bendruomenės stiprinimą ir įgalinimą. Stipri bendruomenė – ne vien lyderiai. Matome aplink save partijų, kurios paremtos tik vieno žmogaus lyderyste ir kaip jos išbyra, kai to vieno nebelieka. Mūsų partijos stiprybė – vienijanti idėja ir jos žmonės. Būtent todėl TS-LKD nepabiro, tiesą sakant, esame bene išimtis iš kitų seseriškų partijų Europoje. Tęsti, intensyvinti šios bendruomenės stiprinimą, kurioje gimsta stiprios idėjos Lietuvai.
Bendruomenė konservatoriams yra esminė visuomenės ląstelė, kuri tiek leidžia stiprinti horizontalius ryšius bendrabūvyje, tiek ir stiprina demokratiją, o ir valstybės atsparumą. Ši bendruomenė konservatoriams toli gražu nėra tik partija – tai ir šeima, bažnyčia, tauta ar kitos bendruomenės, kurių dalimi jaučiamės esą.
Lietuvoje tam tikra prasme taip pat matome pavojingą politikos nukvailėjimą, kai valdantieji socialdemokratai nemato jokių problemų dirbti su Konstituciją atvirai laužančiu ir antisemitiniu personažu.
TS-LKD kaip viena stipriausių politinių jėgų Lietuvoje ir frakcija Seime artimiausią politinį ciklą turės būti labai tvirta opozicija, vykdanti griežtą valdančiųjų priežiūrą, o kartu siūlanti ir palaikanti valstybei reikalingus sprendimus.
Tačiau ateinantys TS-LKD vadovybės rinkimai yra ne tik apie šiuos kelerius artimiausius metus. Sprendžiame ir partijos ateitį, o ir mūsų šalies politinę kryptį.
Turime išlikti savimi – būti konservatoriais, išlikti racionalios politikos pusėje. Nežadėti to, ko neįmanoma, o kasdien drąsiai stovėti tiesos, laisvės ir demokratijos sargyboje.
