Atrodo, kad dažnai atsakymai, kaip spręsti šią milžinišką problemą, varijuoja dvejais kraštutinumais. Neretai kairieji kalba apie imigraciją, kurią reikia skatinti, kuri, pavyzdžiui, sprendžia darbo jėgos trūkumą rinkoje. Kitoje pusėje neretai pasigirsta svarstymai, kad tiesiog reikia skirti daugiau pinigų šeimoms ir vaikų paramai.
Deja, nei vienas iš šių sprendimų tikrovėje nėra rezultatyvus. Imigracija nors ir gali padėti spręsti darbo rinkos problemas, tačiau kelia eilių kitų problemų, kurias matom ne vienoje Vakarų šalyje. Tuo tarpu piniginės paramos šeimoms ir vaikams – taip pat nėra atsakymas. Nei vienai valstybei pasaulyje dar nepavyko didesnėmis išmokomis nusipirkti demografijos augimo. Tos valstybės, kurios dažnai garsiai šaukia apie šeimos politiką ir skiria didžiausias išmokas – pavyzdžiui, Vengrija ir Lenkija – šiandien turi ne geresnius demografinius rodiklius, nei tokių priemonių netaikančios.
Politikams būtų sąžininga pripažinti, kad šiuo klausimu nėra sidabrinės kulkos. Nėra tokio sprendimo, kurį pritaikiusi šalis iš esmės pakeistų esamas tendencijas. Todėl kalbėti reikia apie daug ką.
Šeimos politika turi būti ne apie kažkokį barterinį valstybės santykį su šeima, o apie pagarbą šeimai – žmonėms, kurie iš meilės nusprendė būti kartu ir turėti vaikų. Šių dienų chaose žmonėms reikia saugumo, stabilumo ir užtikrintumo. Tvirta gynyba, ekonomikos augimas, geros darbo rinkos tendencijos – visa tai leidžia valstybei kurti psichologinį saugumą, aplinką, kurioje šeima gali ramiai pati priimti sprendimą dėl vaikų.
Mano akimis, sprendimų demografinėms problemos ieškojimuose per mažai kalbama apie vaikų saugumo situaciją. Psichologai ne sykį konstatavo, kad šiandien vis daugiau tėvų tiesiog bijo atvesti vaiką į šį pasaulį, kuriame jį apsups didelis emocinis ir socialinis spaudimas. Be to, žinome vaikų ir paauglių kasdienybę su elektroninėmis cigaretėmis, ilgas valandas prie telefono ekranų, vis dar egzistuojančias patyčias mokyklose, o pastarasis Visagino atvejis yra ypač liūdnas ir neraminantis.
Lietuva turi galimybę mokytis iš užsienio šalių ir taikyti sprendimus, kurie užtikrintų vaikų bei šeimų saugumą, jų sveikatos apsaugą bei gerovę.
Siūlau galvoti apie keletą priemonių, kurios didintų, pirmiausia, vaikų emocinį saugumą. Kai kurios jų gali atrodyti gana aštrios, bet pasiūlymai gimsta matant diskusijas ir priimamus sprendimus kitose šalyse.
Socialinių tinklų neigiama įtaka vaikų psichinei sveikatai ir priklausomybėms yra atvirai įvardijama problema. Kai kuriose šalyse yra svarstomi ar jau įgyvendinami draudimai „TikTok“ naudoti valstybiniuose įrenginiuose. Danija neseniai žengė dar toliau, uždraudusi „TikTok“, „Instagram“ ir „Snapchat“ jaunesniems nei 18 metų vaikams, siekiant apsaugoti juos nuo algoritminio duomenų išnaudojimo. Apie tai diskutuoja Australija, Albanija ir kitos šalys.
Matome, kad socialinių tinklų platformos, o ypač Kinijos komunistinio režimo valdomas Tik Tok’as, dažniausiai naudojamas vaikų ir paauglių tarpe, turi itin neigiamą įtaką vaikų ir paauglių psichinei sveikatai. Tik Tok’as taip pat prisideda prie ir dezinformacijos plitimo, demokratijos erozijos ir tampa nacionalinio saugumo iššūkiu. Atėjo laikas rimtai diskutuoti apie Tik Tok’o ribojimą ir priimti sprendimus.
Daugelyje Europos šalių, tokių kaip Prancūzija, Graikija ar Ispanija, vis dažniau ribojamas ar net draudžiamas išmaniųjų telefonų naudojimas mokyklose. Lietuvoje ši tema taip pat buvo aptarta, tačiau realių pokyčių kol kas neįvyko. Mano akimis, geriausia būtų suteikti mokykloms diskrecijos teisę – jos pačios geriausiai mato situaciją ir gali priimti sprendimus, atitinkančius jų bendruomenės poreikius.
Vis dėlto girdžiu iš mokyklų, kad kai kurioms jų trūksta aiškesnio valstybinio reguliavimo, o kitos jau sėkmingai susitvarkė pačios, nustatydamos aiškias naudojimo taisykles. Tema išlieka svarbi ir verta platesnės diskusijos.
Didėjantis elektroninių cigarečių populiarumas tarp jaunimo kelia didelį nerimą. Šių produktų prekybos griežtinimas neduoda laukiamų rezultatų. Jungtinė Karalystė nuo 2025 m. jau uždraudė vienkartines elektronines cigaretes, Belgija jau priėmė tokį sprendimą anksčiau. Lietuvoje kol kas uždrausti tik tam tikri skoniniai produktai. Turėjome rimtus svarstymus praėjusios kadencijos metu, bet laikas svarstymus tęsti ir priimti griežtesnius sprendimus. Be to, kaip žinia, elektroninių cigarečių problema susijusi ir su naujų sintetinių narkotikų plitimu.
Patyčių išgujimas iš mokyklų taip pat yra kertinės svarbos tikslas. Vėlgi, dažnai kalbame apie įvairias dideles valstybės lygio priemones, programas, rekomendacijų įgyvendinimus. Tačiau patirtis sako, kad vietiniai bendruomenės lygio sprendimai yra veiksmingiausi. Gražiausias pavyzdys yra Utenos Dauniškio gimnazija. Direktorė ir visa mokytojų bendruomenė priėmė nuostatą, kad nėra mažų ar didelių patyčių – arba jos yra, arba jų išvis nėra. Mokykla pasirinko pastarąjį variantą. Bendromis pastangomis sukūrusi tokią atmosferą, kurios esminis raktažodis yra pagarba, šiandien mokykla yra populiariausia gimnazija Utenoje.
Vaikų saugumas reikalauja visapusiško požiūrio, įtraukiant visuomenės nuomonę, atsižvelgiant į geriausias užsienio praktikas bei įgalinant bendruomenes. Lietuva turi galimybę mokytis iš užsienio šalių ir taikyti sprendimus, kurie užtikrintų vaikų bei šeimų saugumą, jų sveikatos apsaugą bei gerovę. Svarbu šias iniciatyva kelti ir ES lygiu. Neretai kai kurių asmenų ir grupių pašiepiamas ES reguliavimas šiuo atveju iš tiesų būtų pravartus, jeigu bendrija imtų ir strategiškai nutartų dėl drąsių priemonių.
Dažnai patys tarsi užmirštame, kad esame ES nariai ir turime teisę siūlyti sprendimus. Pavyzdžiui, Prezidentas galėtų artimiausioje Europos vadovų taryboje iškelti klausimą dėl Tik Tok daromos žalos vaikų psichologinei gerovei bei demokratijos būklei ir ES atsako į šią problemą.
Grįžtant prie piniginių paskatų šeimoms ir vaikams, tikrai nesakau, kad valstybės finansinės paramos nereikia. Ne, ji yra svarbi, nes tai yra dalis valstybės kuriamos socialinės pagalvės, kuri leidžia tėvams jausti užtikrinčiau. Reikia vaiko pinigų, reikia tęsti ir plėsti Tūkstantmečio mokyklų programą, kad ji apimtų ne tik gimnazijas ar progimnazijas, bet visas mokyklas ir vaikų darželius. Tiesiog reikia geros infrastruktūros vaikams augti ir tobulėti bei jautrių, tačiau ir ryžtingų sprendimų, kurie didintų mūsų vaikų saugumą.
