Pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės klausimas. Dešimtmetį Lietuva nuolat kartojo apie bendros energetikos politikos Europos Sąjungoje būtinybę, rengė iniciatyvas, telkė sprendimams įtaką darančius pareigūnus. Ir galiausiai – ledai pralaužti. Europos Sąjungoje yra bendroji energetikos politika, jau kuris laikas dalis valstybių neabejoja, kad energetika – Rusijos užsienio politikos įrankis, numatytos lėšos strateginiams energetinę nepriklausomybę užtikrinantiems projektams.
Yra dar kita tema – istoriniai patyrimai. Prieš kelis mėnesius daug aistrų sukėlė Europos žmogaus teisių teismo sprendimas (EŽTT), kuris sako, jog Lietuva nepagrįstai prilygino prieš sovietinę okupaciją kovojusių žmonių naikinimą genocidui. Pralaimėta.
Ką mūsų valstybė padarė, kad Europa mus suprastų ir vertintų mūsų patyrimą atitinkamai?
Taip, skaudu ir neteisinga. Nagrinėjant šį atvejį yra prie ko prikibti – tiek prie EŽTT teisėjų, tiek, galbūt, prie Lietuvos pusę atstovavusiųjų. Bet atsiribojant nuo bylos eigos vertinimo bei teisinių apibrėžimų, kurie, remiantis istoriniais faktais ir mūsų valstybės patyrimu, nėra visiškai teisingi, paklauskime savęs – ką mūsų valstybė padarė, kad Europa mus suprastų ir vertintų mūsų patyrimą atitinkamai.
Ar per 25 metus buvo sukurta dėmesį traukianti kino juosta, atspindinti XX amžiaus Lietuvos istoriją, nupiešianti laisvės kovų paveikslą? Ar turime koncentruoto turinio dokumentinių filmų, kuriuos pažiūrėjus užsienio žiūrovui paaiškėtų istoriniai faktai? Ar tikrai turime tinkamai paruoštos literatūros, adaptuotos užsienio rinkai? Ar pakankamai apgalvota, kaip perteikti mūsų istoriją, kokios priemonės būtų pagaviausios? Ar kada buvo kalbų, oi, ne kalbų, bet konkrečių susitarimų, kad istorinės atminties tema bus tarpinstitucinis dalykas, kur efektyviai ir šauniai bendradarbiaus, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija, Seimas, Kultūros ministerija, kad Lietuvos naujųjų laikų istorijos pristatymas bus vienas prioritetų?
Kad iniciatyvos bus kryptingos, o ne priešokiais daromos, nes tai svarbu ne vien tik kultūriškai, bet ir politiškai, ypač matant (ne dabar, o jau netrukus po SSRS griuvimo), koks naivumas iš Vakarų pusės vis dar pasitaiko Rusijos atžvilgiu.
Jūs kiekvienas galite paskaičiuoti, kiek ir ko buvo padaryta. Bet pagrindinis klausimas štai toks: tai kokia yra mūsų valstybės politika istorinės atminties srityje? Ir čia yra dvi kryptys – ką darome viduje, ir kaip pasakojam apie save už Lietuvos ribų.
Širdis džiaugiasi, kad per pastaruosius metus jauni žmonės, remdamiesi vyresniųjų patyrimais, liudininkų pasakojimais, knygomis, patys ėmėsi ieškoti naujų formų, kaip įprasminti laisvės kovas, Lietuvai ir jos žmonėms siųstus išbandymus, valstybinių švenčių minėjimą. Negalima sakyti, kad valstybė visiškai nerėmė šių iniciatyvų – kai kam pasisekė.
Tačiau, kas tinka Lietuvai, nebūtinai tinka užsieniui.
Vieni entuziastai jau ilgus dešimtmečius savo jėgomis bando ateities kartoms perduoti tai, kas jų manymu yra esmė, kiti, jaunesnieji, dabar atranda šias temas. Ir ačiū tiems, kurie imasi iniciatyvos ir stengiasi kalbėti apie istoriją ne vien kaip apie skaudžius patyrimus, bet kaip apie susitelkimo ir drąsos pavyzdžius. Tačiau, kas tinka Lietuvai, nebūtinai tinka užsieniui.
Ką jūs darot, kai norite pristatyti Lietuvą (ne tautinius rūbus ar architektūrą, bet istoriją), parodyti, kodėl mums svarbus Baltijos kelias, ką reiškia Sausio 13-oji, kodėl netikime Rusijos deklaruojamu taikumu. Ir čia visai nesena istorija; apie tai, kas buvo prieš 70 metų, net neklausiu. Sausio 13-osios sukaktis yra mūsų pergalės diena – ką galime parodyti užsienyje? Informacinį filmuką, tvarkingą video dokumentiką? Pagooglinkit, nelabai ką rasit. Dokumentinių kadrų iškarpos? Ilgos minutės užfilmavimo, kur, kartais nežinant konteksto, sunku suprasti, kas vyksta? Ar lengva rasti skaičių, istorinių faktų anglų ir kitomis kalbomis?
Sausio 13-osios sukaktis yra mūsų pergalės diena – ką galime parodyti užsienyje? Informacinį filmuką, tvarkingą video dokumentiką? Pagooglinkit, nelabai ką rasit.
Norint pasakoti tautos istoriją, galima tai daryti dviem būdais: vardinti sausus faktus, išguldytus traktatuose, monografijose bei istoriniuose tyrinėjimuose. Ir nesakau, kad tai nereikšminga, ar to nereikia. Bet juk galima apie tuos pačius faktus kalbėti ir emocine kalba. Kad kokio nors renginio metu bus padovanota kelių šimtų puslapių knyga, kuri greičiausiai netilps į užsienio diplomato lagaminą ir bus palikta viešbučio kambaryje, nepraplės, deja, kad ir kaip to norėtume, žinių apie Lietuvą ir jos istoriją.
Aš, ką ir esu dariusi ne sykį, užsienyje rodyčiau: dokumentinį filmą „Ledo vaikai“, Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklį „Lietaus žemė“, filmą apie partizaninį pasipriešinimą „Nematomas frontas“, Giedrės Beinoriūtės filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, savo iniciatyva drauge su bičiuliais išleistą foto albumą su koncentruota faktine medžiaga „Sausio 13-oji: išsaugoję Laisvę“. Pasakočiau partizano Juozo Lukšos-Daumanto istoriją, kviesčiau skaityti ir Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, išverstą į daugelį pasaulio kalbų. Ukrainiečiams ir už Ukrainos laisvę kovojantiems jos piliečiams ypač svarbus buvo grupės „Skylė“ lietuviškai partizaninei temai skirtas albumas „Broliai“ (beje, dainos atliekamos ir ukrainiečių kalba). Ir visa tai – žmonių entuziazmas, ilgas kelias į tai, kad patrauklus produktas pasiektų dienos šviesą, ilgus metus ieškant valstybės paramos. Ir čia yra pastarųjų metų rezultatai.
O jei tai būtų pavykę kur kas anksčiau, jei turėtume dar labiau išieškotų pavyzdžių, jei valstybė būtų teikus tam prioritetą?
Kol mes nesugebėsim papasakoti, tol kitiems, toliau Europoje ir pasaulyje, mūsų aimanos nuo kryžių kalnelio bus nesuprantamos. Vertinu visas pastangas, ypač pavienių žmonių ar organizacijų, kurie įdeda daug širdies ir stengiasi suteikti išliekamąją vertę mūsų istorijai. Turime labai daug turinio, turime ką pasakyti, ir dabar tereikia sutelkto veikimo. Kai pavyks, pasitelkus visus gebančius, sukurti sistemą, kaip mes kalbame ir kuriame istorinės atminties pasakojimą, kai bus daugiau koordinuoto dėmesio valstybės lygiu, kai kūrėjai bus aktyviau įtraukti, gal tada bus palankesnė dirva bandymams peržiūrėti ir teisinius apibrėžimus.
Nėra tinkamo komunistinio režimo įvertinimo, politiškai tai itin sunkus žingsnis. Rugpjūčio 23-oji Europos Sąjungoje minima kaip nacistinio ir komunistinio režimų aukų pagerbimo diena, skirtas kiek didesnis finansavimas iš ES programų istorinės atminties iniciatyvoms. Atrodo, tiek nedaug, o tam reikėjo daug nelengvo darbo. Bet jei turėtumėm kryptingą istorinės atminties politiką, jei paruoštumėm namų darbus, tikiu, rezultatai būtų didesni.
Galiausiai, tikiuosi, kad kai sugebėsime tinkamai pasipasakoti, atsiras daugiau žmonių, kurie nebegalvos, jog SSRS buvo tiesiog „kitokia“ valstybė, gal jiems nebebus taip smagu mosuoti demonstracijose it kokiu svajonės simboliu kūju su pjautuvu, gal jie pasakys „nežinojau, o dabar žinau“. Ir, kad bus galima išgirsti daugiau tokių istorijų, kaip kad iš jaunuolių lūpų išgirsta prieš kelias savaites Dzūkijoj, prie bunkerio: „mes pažiūrėjom filmą „Trispalvis“, palietė širdį ir pradėjom dar daugiau domėtis Laisvės kovomis“.
