Suomiai parodė gerą pavyzdį, kaip staigiai ir ryžtingai reaguoti į neva nežinia, ką šalia Suomijai kertinės infrastruktūros dreifuojantį laivą. Neblogai, kad Helsinkyje per gerą savaitę susirinko regiono viršūnės tartis dėl bendrų veiksmų. Pareiškimuose žadama pradėti pastovią Baltijos jūros patruliavimo misiją ir taip stiprinti budrumą.
Dar ne taip seniai, iškart po Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO, daug kas kalbėjo, kad NATO tampa Mare Nostrum arba NATO ežeru. Žodžiai buvo ir yra gražūs, bet žodžių neužtenka, nes Baltijos jūra Rusijai yra ta erdvė, kur ji dešimtmečiais plečia savo įtaką, o dabar – tiesiogiai bando mūsų kantrybę.
Prieš beveik dvidešimt metų Baltijos jūra buvo tapusi Rusijos energetinės ekspansijos į Europą keliu. Anuomet protestavom prieš Lukoil siekius šalia Kuršių nerijos išgavinėti naftą D-6 platformoje, kuri ir šiandien teršia Baltijos jūros ekosistemą. Lietuvos URM dar ne taip seniai dėl eilinio taršos pažeidimo Rusijai teikė notas.
2006 m. prasidėjo pirmojo liūdnai pagarsėjusio Nord Stream dujotiekio projekto vykdymo planai. Tuokart su jaunaisiais konservatoriais sutelkėm didelį būrį Lietuvos jaunimo organizacijų akcijai „Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu”. Su jaunimo organizacijomis rengėm peticiją, kurią pasirašė keliasdešimt tūkstančių Europos Sąjungos piliečių. Tuo metu, kai dauguma parašų buvo surinkta fiziškai, o ne internetu, tai buvo milžiniškas skaičius.
Peticija buvo perduota Europos Parlamentui ir viešai svarstyta. Pačiai, dar neturint jokios rimtos politinės patirties, teko vykti į Briuselį, dalyvauti oficialiuose peticijos klausimuose. Vėliau organizavom smagias provokacijas prieš Gazpromo nupirktus mokslininkus, kurie Lietuvoje pristatinėjo Nord Stream poveikio aplinkai vertinimus. Žinia, dujotiekis vėliau buvo iškilmingai inauguruotas ir tapo vienu iš svarbiausių Rusijos energetinių svertu prieš Europą. Džiugu bent tai, kad šiandien šiuo vamzdžiu nebeteka nei vienas kubinis centimetras dujų.
Paskutiniai incidentai signalizuoja, kad Baltijos jūros saugumo užtikrinimui reikia rimtos strategijos. Ir Lietuva čia gali imtis lyderystės, pirmiausia – politinės.
Prieš pora dienų iškėliau šį klausimą mūsų politinės grupės, Europos liaudies partijos (ELP), susitikime Briuselyje. Kol kas didesniu aktyvumu iš Europos sostinių pasižymi tik suomiai.
Todėl pakviečiau kolegas rimtai įvertinti besiklostančią situaciją, ieškoti būdų, svarstyti teisėkūros pakeitimus, kad didintumėme Baltijos jūros saugumą.
Šį darbą tęsiu ir Europos reikalų kontekste, manau, reikia atkreipti ne vien mūsų regiono šalių parlamentų dėmesį – tai bendra ES atsakomybė. Tačiau pasigendu platesnių diskusijų, kokiais veiksmais iš tiesų padidinti Baltijos jūros saugumą, kad vėl nebūtų per vėlu, kaip su Nord Stream ar D-6. Matyčiau bent keletą svarbiausių žingsnių.
Viskas turėtų prasidėti nuo veiksmų greičio ir koordinuotumo. Suomijoje atitinkamos organizacijos – kabelius eksploatuojanti įmonė, saugumo pajėgos ir netgi teismai – parodė pavyzdingą reakcijos greitį. Kiekviena iš tarnybų akimirksniu suprato savo rolę. Atrodo, kad suomiai tikėjosi galimo sabotažo ir buvo pasirengę greitus kontraveiksmus. Turint omeny, kad tokios sabotažo akcijos Baltijos jūroje visuomet liečia daugiau nei vieną valstybę, tarptautinis planų ir veiksmų koordinavimas taip pat turėtų būti prioritetas.
Ryžtinga reakcija į bet kokius įtarimus yra tai, kas galėtų atbaidyti sabotažus. Kaip žinome, Suomijos saugumo pajėgos šturmavo laivą su pavojingiausio scenarijaus prielaida – kad tai yra valstybės kontroliuojama diversija, nors tuomet tam dar nebuvo ir negalėjo būti aiškių įrodymų. Proaktyvi laikysena yra labai svarbi. Dabartinėje situacijoje pirmoji prielaida apie įtartinus manevrus atliekančius laivus turėtų būti tai, kad tai yra Rusijos žvalgybos tarnybų operacija. Bet koks kitoks požiūris būtų pavojingas naivumas.
Aiški ir užtikrinta komunikacija – tiek visuomenei, tiek priešininkui. Suomijos institucijos iškart išsamiai informavo apie įtarimus ir savuosius veiksmus. Tai padeda priešintis tam netikrumui ir dviprasmybei, kurį bandoma sukelti tokiais veiksmais.
Bet dar svarbiau, kad tvirta reakcija priešininkui pasiuntė žinią, kad mes jus matome, žinome, ką jūs darote ir to daryti neleisime. Ankstesniais atvejais valstybių reakcija buvo lėta ir abejojanti, o suomiai parodė kitą precedentą.
Fizinis įtartinų laivų tikrinimas galėtų būti dar viena svarstoma priemonė. Taip, tai reikalautų didelių resursų, detalaus koordinavimo tarp regiono šalių bei kol kas būtų problemiška tarptautinės jūrų teisės požiūriu, nes dalis Baltijos jūros – tarptautiniai vandenys, kuriuos juosiančios valstybės neturi galimybės tikrinti laivų.
Tačiau laikas ypatingas, tad ir priemonių reikia netradicinių. Reikia ir esamo teisinio režimo koregavimo. Taip, kaip pasienio zonoje policija ar muitinė yra įpratusi stabdyti ir tikrinti įtartinus automobilius, panaši praktika turėtų ilgainiui nusistovėti Baltijos jūroje.
Pavojaus, žinoma, visiškai eliminuoti nėra įmanoma. Galima ir reikia tikėtis įvairesnių ir kūrybiškesnių atakų. Bet jų užkardymas turi prasidėti nuo aiškaus plano ir pasiruošimo ryžtingiems veiksmams.
