Būdamas valdančiosios koalicijos dalimi ir atkartodamas kremliaus naratyvus, diskredituoja Lietuvą užsienio partnerių akyse, silpnina mūsų pozicijas ir atsaką į globalias grėsmes, įžeidinėja Ukrainos žmones, ginančius mūsų visų laisvę.
Nenustebsiu, kad tuoj parems ir putino „taikos“ formulę, o savo planų atiduoti Ukrainos rėmėjų, Lietuvos gynybą stiprinančių žmonių sąrašus priešams niekada ir neatsisakė.
Tuo tarpu Prezidento patarėjas dabar jau tuo stebisi. Nereikia stebėtis, Žemaitaitis nepasikeitė, toks visada buvo ir niekada to neslėpė. Prezidentūrai iki šiol viskas tiko, sakė netrukdyti dirbti.
Žemaitaitis ir jo retorika, kaip ir antisemitiniai pareiškimai, pasirinkti įvaizdžiai bei idėjos tapo normalizuotomis.
Ukraina, nuolat kovodama su agresija, yra tapusi švyturiu Europos demokratinių vertybių apsaugai. Jos kovos už laisvę ir nepriklausomybę turi mūsų visišką paramą, ir mes, kaip Lietuva, turime būti stiprūs ir vieningi remdami šį procesą. Bet valdantieji, vietoj to, kad tvirtai remtų šias vertybes ir rodytų solidarumą, apsiriboja nusistebėjimais dėl nebestebinančių Žemaitaičio pareiškimų.
Be to, labai vertėtų paklausti pačių „Nemuno Aušros“ atstovų – ar jie tikrai nori ir toliau turėti savo gretose žmogų, kuris viešai ne tik niekina Ukrainą, bet ir skleidžia pavojingas nuostatas, galinčias neigiamai paveikti ne tik jų pačių partijos, bet ir visos Lietuvos įvaizdį? Jeigu jie išties nenori būti siejami su antisemitizmu, antieuropietiškomis nuostatomis ir visais kitais užsienio šalių interesus ginančiais veikėjais, būtų pats metas parodyti atsakomybę ir apsvarstyti, ar toks asmuo turi vietą jų gretose.
Konservatoriai remia 5 – 6 proc. gynybos biudžeto didinimą ir siūlo įtraukti šį įsipareigojimą į nacionalinį saugumo ir gynybos susitarimą, tačiau valdantieji atsisakė tai padaryti. Žemaitaičio fone valdančiųjų siūlymas didinti finansavimą gynybai atrodo kaip bandymas dumti akis rinkėjams, kai realiai pačioje koalicijoje yra partneris, kuris linksta į prorusiškas pozicijas. Jei vienas iš valdančiosios koalicijos narių tiesiogiai ar netiesiogiai dirba Rusijos naudai, tai kelia rimtą klausimą dėl visos koalicijos vientisumo ir tikrosios politinės valios ginti mūsų šalį nuo išorinių grėsmių.
Šis prieštaringas elgesys rodo, kad deklaruojami gynybos padidinimo planai gali būti ne daugiau kaip populistiniai pažadai, o ne tikras įsipareigojimas stiprinti Lietuvą ir saugoti jos nepriklausomybę. Tai kursto abejones dėl vyriausybės nuoseklumo ir rimtumo kovojant su agresoriumi, kuris šiuo metu kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
Pabaigai, tikiuosi, kad Lietuvos saugumo struktūros atidžiai stebi Žemaitaičio veiklą ir neleis kenkti nacionalinio saugumo interesams.
