Europos Sąjunga dėjo pastangas suartėjimui su EaP šalimis (Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina), bet neretai kai kurie reikalavimai virsdavo sunkiai sunešiojamomis geležinėmis kurpaitėmis, dėl to, iki dabar vykstančio karo, šį projektą buvo apėmęs nuovargis.
Keletas dalykų:
Europos Sąjunga per pastaruosius dešimtmečius buvo susikoncentravusi į savo gyvenimą, kuris tapo patogus ir jaukus. Tai neabejotinai yra svarbu. Bet ėmė justis polėkio stygius. Ne veltui bandytos įvairios iniciatyvos – diskusijos dėl ES scenarijų (Junckerio laikai) dėl Europos ateities (Macrono idėja).
Manau, kad kaip tai beskambėtų, bet žmoniją į priekį veda kova. Nebūtinai (ir neduokDie) tai yra karas. Kova už idėją, vertybes, įsitikinimus. Europos Sąjungoje to pastaruoju laiku trūko. Buitis, rodos, sutvarkyta, bet kitkam pritrūksta energijos.
Čia noriu paminėti Lietuvos poziciją – ne tik kalbėti, kad demokratinės vertybės svarbu, bet atitinkamai elgtis, formuoti savo užsienio politiką. Lietuvos sprendimai sukėlė aistrų. Tačiau tai neabejotinai paskatino diskusijas, tam tikrus pozityvius poslinkius santykiuose tarp valstybių. Pvz., Indijos sprendimas atidaryti savo ambasadą Lietuvoje. Europos Sąjunga yra solidari su mumis dėl atsako į Kinijos spaudimą Lietuvai. JAV remia ir vertina mūsų vertybišką politiką.
Rusijos atžvilgiu mes, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai , buvome nuoseklūs. Iš esmės Lietuva visuomet garsiai reiškė perspėjimus, kad Putino Rusija visiems yra grėsmė. Visuomet buvome už tai, kad Rytų Partnersytės šalys greičiau gautų europinę perspektyvą. Kai ką pavyko pasiekti, kai kuriems dalykams buvo pritariama koridoriuose, bet ne oficialiose salėse, į kai ką buvo mojama ranka.
Kaip ir minėjau – kova/karas yra momentas pokyčiams. Ukraina, besikaudama už mus visus, už europinę civilizaciją, mano galva, jau yra tikroji ES narė. Nepaisant tų problemų, dėl kurių anksčiau eurointegracinis procesas buksavo. Nes vienokių ar kitokių problemų, deja, turime visi. Atsimenam, kad kai kurie ES senbūviai nebuvo entuziastingi ir Baltijos šalių narystės atžvilgiu. Bet esu tikra, kad jų nenuvylėme. Anaiptol.
Iš esmės Lietuva visuomet garsiai reiškė perspėjimus, kad Putino Rusija visiems yra grėsmė.
Sakartvelas, Moldova – taip mums labai svarbūs. Moldova ypatingai trapi. Kiek dvasios stiprybės turi Maia Sandu, Vyriausybė – jie gavo žmonių pasitikėjimą tokiu laiku, kai valstybės pinigai buvo vogiami ne per schemas, o tiesiog – tiesiai iš biudžeto. Žmonės tikisi kitokios politikos – ir ji dabar yra, bet žmonės viliasi ir greitų pokyčių, kad kuo greičiau atsidurtų prie gerų europinių standartų. Todėl ES vien dėl to negali palikti tokių šalių pilkojoje zonoje, kuria tuojau pat pasinaudos agresyvioji Rusija.
Mano galva, didelė klaida padaryta 2008 m. Sakartvele. Derybos įvyko, su Vakarų pagalba Rusijos pradėtą karą pavyko sustabdyti. BET vakarai įsivaizdavo, kad čia problema išspręsta. Tapo tarsi ramu, buvo netgi nuspręsta pasididinti dujų ir naftos importą. O visa tai tik pastiprino Rusiją ir leido smogti Ukrainai.
Šiandien ES politikai apgailestauja. Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių, gėdingų – Vengrijos Orbanas iš prieš trisdešimt metų buvusio laisvės šalininko, pavirto į visišką kruvinojo Putino draugužį ir vetuoja sankcijas Rusijai.
Galima sakyti – per vėlu apgailestavimui. Taip, nes kiekviena prarasta gyvybė Ukrainoje – didžiulis skausmas. Bet galima bent šią pamoką išmokti. Atsigręžti į netolimą praeitį ir numanyti, kas bus ateityje, jei Rusijai nebus parodyta jos vieta. Todėl ypatingai svarbu įvykdyti deputinizaciją ir iš esmės, o ne strategijose, įgyvendinti energetinę nepriklausomybę.
Dabar yra šansas laimėti principinę kovą, dabar yra šansas Rytų Partnerystės sėkmingam vystymuisi, matant, ką daro Rusija, kas tai per valstybė. Tebūnie ne narystė iškart. Tebūnie Prodi formulės variantas (viskas, išskyrus institucijas, t.y be sprendimų priėmimo su visa ES), bet minimumas – kandidato statusas Ukrainai tuojau pat. Labai laukiu birželio ir, tikiuosi, teigiamo Europos Komisijos atsakymo dėl procedūros pradėjimo.
Lietuva daro viską, kad Ukraina laimėtų. Tęsime darbus, kad Rytų Partnerystės šalys nebūtų paliktos pilkojoje zonoje, o Europos Sąjungos šalys ir toliau liktų vieningos Rusijos agresijos akivaizdoje ir nebijotų paaukoti bent dalies to patogaus ir jaukaus gyvenimo vardan bendro tikslo – Ukrainos pergalės ir taikos Europoje. Ir pabaigai – kolegės Monikos Navickienės iš Ukrainos parsivežtas vaizdas: griuvėsius šluojančios močiutės. Nieko nebėra, rodos, nebėra prasmės, o jos tvarko visiškai sugriautų namų, tiltų prieigas. Čia yra dvasia. Čia yra ryžtas. Mūsų pareiga – dar nematantiems tai parodyti.
