Pasiteisinimas nr. 1 „man atostogų nereikia"
Po šiuo pasiteisinimu gali slėptis baimė grįžus po atostogų tapti mažiau matomu ar reikalingu. Neretą darbuotoją lydi baimė, kad jam poilsiaujant sumenkės jo, kaip darbuotojo ir indėlio į organizaciją vertė, nes ši, pasirodo, ir be jo puikiai veikia. Žmogus gali vengti imti atostogų dėl kitų požiūrio ir bijojimo būti palaikytu tinginiu ar neįsipareigojusiu įmonei. Jei organizacijoje praktika neimti atostogų įsišaknijusi – tokia kompanijos kultūra baimę ilsėtis gali tik sustiprinti.
Nepailsėjusį žmogų užklumpa visa virtinė emocinių ir fizinių problemų. Kenčia sveikata: atostogų neimantys darbuotojai rizikuoja susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis gerokai dažniau, jie susiduria su pakilusiu spaudimu, didesniu cholesterolio kiekiu kraujyje, išauga rizika susirgti depresija. Pervargę žmonės tampa irzlūs, jie greičiau netenka energijos, juos dažniau puola ligos. Su tokiu kolega gali tapti sunkiau dirbti, o nuo jo suprastėjusios nuotaikos kenčia ir aplinkiniai.
Poilsio trūkumas ir pervargimas darbe persikelia ir į artimą aplinką. Prastėja santykiai su šeimos nariais ir draugais. O šių santykių nuosėdos grįžta į darbo vietą. Užsisuka kenksmingas ratas.
Sprendimas
Teisiniuose Lietuvos Respublikos dokumentuose nurodoma, jog darbuotojas turi pareigą pasiimti atostogų tam tikrą skaičių darbo dienų per metus, o darbdavys turi pareigą darbuotoją atostogų išleisti.
Pirmas žingsnis link problemos sprendimo – pavyzdžio rodymas. Ne paslaptis, kad sąmoningai ar nesąmoningai darbuotojai stebi savo vadovų elgesį. Jei organizacijos lyderis dirba viršvalandžius, ji(s) transliuoja žinutę, kad tokio elgesio tikisi ir iš komandos. Jei vadovas jau trejus metus nebuvo pasiėmęs atostogų, natūralu, kad taip pat elgsis ir jo komanda, o pailsėti nusprendęs darbuotojas greičiausiai dėl tokio sprendimo jaus kaltę. Tad pirmiausia atostogų klausimo problemos sprendimas prasideda nuo vadovų.
Pasiteisinimas nr. 2 „įvesti keliavimo apribojimai, niekur negaliu išvažiuoti"
Su šiuo atostogų išeiti nenorinčio darbuotojo argumentu ginčytis sunku. Toks žmogaus požiūris gali būti netgi girtinas, mat jis rūpinasi savo ir aplinkinių saugumu.
Tačiau žvalgydamiesi toli žmonės pamiršta, kiek puikių laisvalaikio pramogų ir veiklų galima rasti gimtinėje ar kaimyninėse šalyse.
Pirmiausia atostogų klausimo problemos sprendimas prasideda nuo vadovų.
Sprendimas
Keliavimo apribojimai negali būti pateisinama priežastis nepailsėti. Jei iki šiol geros atostogos buvo matuojamos aplankytų objektų skaičiumi, darbuotojui galima priminti, kad pailsėti įmanoma ne tik užsienyje, tačiau ir gimtinėje, lankant nepažintus miestus, nuvažiuojant prie jūros, skaitant knygą, žvejojant prie ežero, grybaujant miške ar užsiimant kitomis veiklomis.
Kai kurios organizacijos darbuotojus bando sudominti ir paskatinti eiti atostogų pasitelkdamos kūrybiškus sprendimus – organizuodamos orientacinius atostogų žaidimus, įdomiausių Lietuvos vietų nuotraukų konkursus, protmūšius apie lankytinas Lietuvos vietas ir pan.
Pasiteisinimas nr. 3. „kas už mane padarys darbus?"
Pasiteisinimas „kas už mane padarys darbus?" gali signalizuoti apie rimtą problemą organizacijos viduje. Itin pavojinga situacija kompanijos veikimui, kuomet darbuotojas tampa nepakeičiamu, jis valdo esminę informaciją, turi išskirtinę kompetenciją ar kuruoja pagrindinius verslo ryšius. Tokiam žmogui išėjus atostogų, kertiniai įmonės darbai stoja. Nepakeičiamumas gali tapti šantažo įrankiu derantis dėl darbo užmokesčio kėlimo ir kitų geresnių darbo sąlygų. Be to, jei nepakeičiamu laikomas darbuotojas nuspręs su įmone atsisveikinti, organizacijai gali kilti rimtų iššūkių toliau organizuojant darbus.
Juk pailsėjęs žmogus – tai geras ir laimingas darbuotojas.
Sprendimas
Vadovai turi pasirūpinti, kad ryšiai būtų valdomi, o reikalingos svarbios kompetencijos būtų sutelktos daugiau nei vieno žmogaus rankose. Dažnu atveju kertiniai įmonės darbuotojai augina „leitenantus" (angl. second-in-command) ir tokiu būdu dalinasi svarbia informacija su didesniu ratu žmonių.
Taigi poilsis neretam darbuotojui gali kelti ne tik džiaugsmą, tačiau ir vidines baimes. Geras kompanijos lyderis jas turėtų aptarti su savo komanda ir ją padrąsinti nebijoti atostogauti. Juk pailsėjęs žmogus – tai geras ir laimingas darbuotojas.
Dr. Raimonda Alonderienė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Taikomosios organizacijos psichologijos dėstytoja, „Devbridge" žmonių ir organizacijos vystymo direktorė.
