Tačiau tiesa ta, kad šiandien rinka keičiasi, nuolat juda ir dabar joje judėti daug daugiau galimybių nei kada nors anksčiau. Tad ką daryti savo karjeroje įstrigusiam žmogui?
Kliūtys žmonių galvose
Jaučiant nepasitenkinimą savo karjera, blogiausia nieko nedaryti, mat užimamos pareigos, statusas ar finansiniai dalykai iš lovos į darbą kels tik labai trumpą laiką. Tokį žmogų biure pastebėti nesunku, tad šioje vietoje itin reikalingas tiesioginio vadovo dėmesys, kalbėjimasis su darbuotoju ir pagalba savęs paieškose.
Tačiau sprendimas savo gyvenimą keisti nuo pat pamatų reikalauja daug drąsos. Ypač vėlesniame amžiuje. Mat dažniausiai toks darbuotojas yra patogiai įsitaisęs nepatogioje vietoje. Tai reiškia, kad jis mintis apie pokyčius veja šalin, nes jau turi sukaupęs visas reikalingas žinias, įgūdžius, patirtį, užsitarnavęs finansinę gerovę. Visgi, jis neturi emocinio pasitenkinimo savo veikla.
Bet net ir toks darbuotojas anksčiau ar vėliau turės mokytis ir gebėti judėti rinkoje bei joje prisitaikyti. Nes ji keičiasi ir juda. Vienos profesijos atsiranda, kitos tampa automatizuotos, trečios išnyksta.
Visgi džiugu matyti atvejus, kuomet žmonės sistemai ir sustabarėjusiai nuomonei meta iššūkį ir įveikę baimes siekia tikrojo savo pašaukimo. Pavyzdžiui, neseniai darbo pokalbyje teko kalbėtis su vėlesniame savo gyvenimo etape karjeros kryptį pakeisti nusprendusiu asmeniu. Jis turėjo aukštas pareigas, statusą, finansinę gerovę, tačiau suvokimas, kad jį traukia kita veikla, kad jį domina kiti dalykai ir kitos galimybės padėjo apsispręsti keisti darbo sferą. Pasiekimai neatėjo per naktį, jam teko daug dirbti, mokytis, domėtis, įdėti nemažai prakaito, tačiau šiandien jis gali save vadinti IT ekspertu. Tad šis atvejis tik įrodo, kad amžius ne riba. Kliūtys yra tik mūsų pačių galvose.
Legenda apie viso gyvenimo profesiją prasideda vaikystėje
Kaip susiformuoja mus ribojantys stabdžiai? Mes veikiame pagal visuomenėje gajas normas. Pavyzdžiui, „normalus“ karjeros kelias turėtų būti toks: po mokyklos renkiesi profesiją, baigi mokslus aukštojoje ar profesinėje mokykloje, eini dirbti pagal profesiją iki pensijos, o tada jau laukia užtarnautas poilsis. Tiesa ta, kad šis modelis jau nebeveikia. Pirmiausia, baigti mokslų apskritai nebeįmanoma. Žmogus, kuris teigia, kad mokykloje ir universitete išmoko visko, ko reikia likusiam gyvenimui, neįdomus darbo rinkoje. Mokymasis, darbas ir poilsis nėra linijine seka sudėlioto gyvenimo schema. Šie dalykai nuolatos vienas kitą papildo. Pasirinkta profesija ilgainiui gali tapti ne tik nepatraukli, bet ir nebereikalinga. Tad nuolatinis aplinkos ir savęs stebėjimas padės pasirinkti laiku.
Svarbu išsigryninti savo stipriąsias puses, patinkančius dalykus, nuolat save bandyti, dalyvauti įvairiuose seminaruose, paskaitose, renginiuose, savanoriauti, įsitraukti ir išbandyti kuo daugiau veiklų.
Aplinkiniai profesijos keitime gali būti pagalba arba trukdis. Visuomenės ir artimųjų nuomonė turi nemažą poveikį apsisprendžiant. Mus vilioja prestižinės profesijos ir perspektyvos. Pažinti įvairias profesijas svarbu, tačiau ne mažiau svarbu pažinti save, suvokti, kas teikia džiaugsmą, kokiose veiklose pasimiršta laikas, ko nesinori baigti, net jei esi labai pavargęs. Svarbu išsigryninti savo stipriąsias puses, patinkančius dalykus, nuolat save bandyti, dalyvauti įvairiuose seminaruose, paskaitose, renginiuose, savanoriauti, įsitraukti ir išbandyti kuo daugiau veiklų. Tokiu atveju aplinkinius galima priimti kaip patarėjus, pasitikrinti savo mintis, tačiau jaustis tvirtai, kad sprendimą keisti žmogus priėmė pats.
Šiais laikais galimybių yra neįtikėtinai daug, tačiau neretai jomis žmonės nepasinaudoja dėl savo pačių susikurtų barjerų. Juk keisti ir keistis niekada nevėlu. Svarbiausia įsigilinti į save, savo, o ne kitų norus, ir drąsiai imtis pokyčio.
Dr. Raimonda Alonderienė yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Taikomosios organizacijos psichologijos dėstytoja, „Devbridge“ žmonių ir organizacijos vystymo direktorė.
