Statistika gąsdina
Priklausomybės gniaužtai – nesvarbu, ar nuo vaistų, alkoholio, lošimų ar interneto, – rodo, kad žmogus nebesugeba pats susidoroti su jį užgriuvusiais sunkumais.
Problemos mastą rodo ir tarptautiniai tyrimai: Lietuvoje antidepresantus vartojo ar vartoja daugiau negu dešimtadalis gyventojų, o stiprius raminamuosius vaistus – apie trečdalis. Atmeskime vaikus, senelius ir vyrus – pamatysime, kad vos ne kas antra moteris Lietuvoje nebegali gyventi be relaniumo, ksanakso ar kitų stiprių raminamųjų. Tų pačių, kurie juodojoje rinkoje naudojami ir svaiginimosi tikslais kaip narkotikai.
Nė vienoje iš Baltijos šalių taip nėra – raminamųjų kiekiais mes pirmaujame prieš Latviją ir Estiją, kur tokius vaistus vartoja tik apie 15 proc. gyventojų. Šie skaičiai grėsmingi todėl, kad prie benzodiazepinų priprantama ir neretai tai tampa priklausomybe visam gyvenimui.
Skaičiuojama, kad 14 proc. lietuvių geria alkoholį, nes nori pamiršti savo išgyvenimus, o 10,5 proc. gyventojų alkoholiniuose gėrimuose skandina skausmą ir emocijas, kurių nebegali ištverti. Pastarasis rodiklis daugiau nei dvigubai viršija ES vidurkį (apie 4 proc.), o nuo kaimynės Estijos atsiliekame daugiau nei 4 kartus.
Deja, bet su alkoholio „pagalba“ Lietuvoje bando išgyventi vyrai, kurie paprastai yra linkę neigti savo problemas bei nemėgsta eiti pas gydytojus prašyti, kad šie skirtų gydymą saugesnėmis ir mažiau organizmui kenksmingomis priemonėmis.
Turbūt nėra labai sudėtinga įsivaizduoti, ką įvardija žmonės, paklausti, kas jiems sukelia didžiausią įtampą gyvenime: maži atlyginimai, kaimuose – darbo trūkumas, greitųjų kreditų virvė ant kaklo, barniai bei smurtas šeimoje, ligos, slegiantis vienatvės jausmas, vis greitėjantis gyvenimo tempas, sunkumai darbe ir daugybė kitų problemų. Deja, taip yra todėl, kad mūsų švietimo sistema nepajėgi išugdyti kūrybiškos, savarankiškos, savimi pasitikinčios, žinančios, kaip įprasminti savo gyvenimą, asmenybės. Žeminimas ir patyčios dažnoje šeimoje ir mokykloje suformuoja nuoskaudų kupiną žmogų, kuris nepasitiki tiek savimi, tiek ir kitais.
Nesikreipia pagalbos
Galima būtų didžiąją dalį žmones kamuojančių negandų per tam tikrą laiką įveikti, tačiau tam reikia tarpsisteminio bendradarbiavimo – ypač tarp švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos.
Istoriškai susiklostęs vyrų ir moterų vaidmenų stereotipas taip pat nepadeda spręsti priklausomybės nuo alkoholio problemos. Moterys dažniau išdrįsta kalbėti apie savo emocijas ir prašyti specialistų pagalbos, tačiau mūsų šalies vyrai bando įrodyti savo vyriškumą neigdami problemas, o jeigu ir pripažįsta, kad jų turi, tai tvirtina, jog patys sugeba jas įveikti.
Net dvasiniam skausmui tapus nepakeliamu, vyrai retai išdrįsta kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Jie verčiau griebiasi „bambalio“, kuris yra ir pigesnis, ir lengviau pasiekiamas. Ypač kaimuose.
Tie, kas nori sulaukti specialistų pagalbos, privalo važiuoti į savivaldybių centrus. Tačiau net ir juose specialistai ne visada gali padėti – ne visur yra pagalbą teikiantys krizių centrai, o ir tiems, kurie yra, drastiškai mažėja finansavimas (pvz.: anoniminę pagalbą teikiantiems vyrų krizių centrams). Šių įstaigų darbuotojai tikina, kad su depresijos kamuojamais žmonėmis kartais tiesiog dirba savo iniciatyva ir už dyką – negi išvarysi į gatvę žmogų, kuris jau beveik rišasi virvę ant kaklo.
Žaizdos užglaistymas
Noras išguiti alkoholizmą iš mūsų šalies, įvedant vis naujus draudimus, tačiau visiškai nesigilinant į problemos priežastis, yra pasmerktas nesėkmei. Tai tarsi įsivaizdavimas, kad tinkamai užglaisčius užterštą žaizdą, infekcijos joje nebeliks. Deja, tai gali baigtis labai tragiškai, net jeigu ta žaizda kažkam pasirodė esanti nereikšminga.
Nesprendžiant psichologinių ar net jau psichiatrinių problemų, o tik ribojant alkoholio prieinamumą, „savigyda alkoholiu“ užsiimančius asmenis tiesiog priversime imtis kitokių priemonių palengvinti savo kančias. Praktika rodo, kad tokie žmonės tik pakeičia priklausomybės formą ir tampa priklausomi nuo lošimų, narkotikų, raminamųjų vaistų, rūkymo, valgymo sutrikimų ir t.t.
Privalome pagaliau suvokti, jog alkoholizmas – tai simptomas. Pasekmė, o ne priežastis. Norint padėti žmonėms, turintiems priklausomybę, reikia keisti požiūrį į šią problemą. Yra šalys, kuriose ši pagalba yra kur kas sėkmingesnė. Kodėl iš jų nepasimokius?
Pirma: stigmos panaikinimas
Pirmiausia, nustokime stigmatizuoti priklausomybės kamuojamus žmones. Pripažinkime – tai yra sisteminis susirgimas, kai serga visa šeima. Niekaip nepriversime priklausomo žmogaus kreiptis pagalbos, jeigu teigsime, kad alkoholiku jis tapo dėl silpnos valios, pasileidimo ar nevykėliškumo. Supriešindami sveikus ir sergančius, tik pasmerkiame priklausomus žmones ir nesuteikiame jiems jokių alternatyvų. Dalis visuomenės priklausomų asmenų net nelaiko sergančiais, o tiesiog žiūri į juos kaip į bevalius ir amoralius žmones, kuriuos būtina izoliuoti. Kitaip tariant – mano, kad juos reikia tiesiog perauklėti.
Koks vyras ar moteris išdrįs gydytis nuo potraukio alkoholiui ar kitai priklausomybei, žinodamas, kad, pripažinęs savo ligą, jis ar ji taps vos ne asocialiu asmeniu. Viešumoje toks žmogus savo ligą neigs, tačiau namuose, kur jį stebi nepilnamečiai vaikai ir „amžinai nepatenkintas sutuoktinis“, jis gers, vartos raminamuosius, kol praras sąmonę. O ryte, kankinamas pagirių, galvos skausmo ar sąžinės graužaties, bandys visa tai tiesiog pamiršti. Iki vakaro.
Antra: reabilitacinės programos
Priklausomybių gydymas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia reikia stabilizuoti būseną. Tam, kad tai pavyktų, dažniausiai prireikia stacionarinio gydymo. Kad pasisektų pasiekti gerą rezultatą, kai kuriose šalyse pacientas stacionarizuojamas penkiems ar šešiems mėnesiams ir tik po to tęsiamas ambulatorinis gydymas pas psichologus ar psichoterapeutus.
Lietuvoje galima būtų plėtoti reabilitacinių institucijų tinklą. Šių institucijų darbuotojai turi būti ne tik savamoksliai entuziastai, bet jie privalo turėti tinkamą kvalifikaciją.
Turime skatinti įvairių krizių centrų, savitarpio pagalbos grupių, anoniminių alkoholikų klubų, reabilitacijos bendruomenių veiklą.
Trečia: priklausomybių konsultantai
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra paminėjęs apie priklausomybių konsultantų atsiradimą Lietuvoje. Tokie specialistai gana neblogą reputaciją turi Norvegijoje. Priklausomybių konsultantai turi specifinių žinių, kaip dirbti su tokiais pacientais, todėl dažnas jų turi pasitikėjimą tarp priklausomybių kamuojamų žmonių.
Konsultantai turėtų dirbti savivaldybėse ar seniūnijose, todėl regionuose gyvenantiems žmonėms būtų lengviau pasiekiami.
Tai būtų gerokai veiksmingiau už sprendimus vien tik drausti.
