Pūvanti aplinkosaugos žuvis pirmiausia pradėjo dvokti miške. Dabar nevyriausybinėms organizacijoms, pavieniams visuomenės veikėjams, visiems, kurie garsiai kalbėjo, gėda pažiūrėti į akis. Todėl bendru nutylėjimu nutarta apsimesti bepročiais ir kaip niekur nieko sakyti – valstybiniam aplinkosaugininkui miškai ne prie ko.
Neseniai girdėjau pasiūlymą: miškų valdymą vertėtų perleisti kitai, ūkiškai ministerijai. Ponai miške mato tik pinigus, jiems svarbiausia pirmiems nuimti medžių derlių! Noriu priminti, jog miške yra kai ko daugiau nei stambūs ir smulkūs pjautiniai rąstai, popiermedžiai, malkos bei kirtimo atliekos. Miške yra daug daugiau. Tai labai svarbu saugoti.
Todėl nebūkite suklaidinti – miškams reikalinga apsauga.
Miškų apsaugą aplinkos ministerija kaip karštą bulvę mėto tai vieniems, tai kitiems. Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai turėtų nors atsargiai prižiūrėti miškus. Šiandien miškų kontrolė patikėta valstybinei miškų tarnybai. Ši organizacija su valstybine miškų urėdija persipynusi kaip pynė. Kokia čia kontrolė? Draugas draugą tikrina... Kodėl taip aplaidžiai vertinami įvairiausi pažeidimai privačiuose miškuose, povandeninės srovės tegali žinoti. Dar miškuose kažkokių galių turi girininkai, taip pat nacionalinių ir regioninių parkų darbuotojai. Žodžiu, bardakėlis kaip reikiant...
Bendru nutylėjimu nutarta apsimesti bepročiais ir kaip niekur nieko sakyti – valstybiniam aplinkosaugininkui miškai ne prie ko.
Paskambinau į RAAD. Šis drakonas iššifruojamas kaip „regioninis aplinkos apsaugos departamentas“. Žmonėms paprastais žodžiais tai turėtų vadintis „regiono x gamtos apsauga“. Klausiu, kas būtų, jei traktorius su priekaba išdarkytų retų Raudonosios knygos augalų augavietę miške? Ar atvažiuotumėte? Atsakė, kad ne, nes miškus prižiūri valstybinė miškų tarnyba. Paklausiau dar, o jei iš traktoriaus pasipiltų kibiras tepalų ant miško paklotės? Gavau atsakymą, kad tokiu atveju gal važiuotų. Gal. Taigi nėra visiškai aišku, važiuoti ar nevažiuoti. O mano patyrimu RAAD miško vengia kaip ožys naujų vartų.
Kai dirbau girininkijoje, teko susidurti su moraliniu biurokratiniu iššūkiu. Pildant biržės kirtimo technologinę schemą apačioje kampe reikėdavo užrašyti „RAUDONOSIOS KNYGOS AUGALŲ NERASTA“. Nei aš, nei kolegos tų augalų ieškojome, nei mums pakako kompetencijos išmanyti visą Raudonąją knygą. Robotiškai užrašai ir tiek. O kas jei būčiau užrašęs kokią šilagėlę? Valstybinė miškų tarnyba nebūtų išdavusi leidimo kirsti? O kas jei būtų užrašytas Raudonosios knygos GRYBAS? Cha. Kirsti ar nekirsti, štai klausimas. To paklausiau draugo, botaniko Kazimiero Kęstučio Vilkonio. Man atsakė, kad gal vis dėlto nereikėtų atsisakyti kirtimo, bet būtinai reiktų parinkti tinkamą darbų atlikimo laiką ir kirtimo būdą. Deja, dėl tokių „niekų“ BVP siekiamybės laikais niekas nesismulkina net Punios šile, o ką bekalbėti apie kokį pasmerktą ūkinį mišką.
Manau, reikia kurti naują miško ir aplinkos apsaugos organizaciją, gal net nepavaldžią aplinkos ministerijai. Tuo metu aplinkos ministras sakė, kad šį supuvusį grybą galima gydyti net nekeičiant kepurės – RAAD vadovai dirba toliau. Tokia ta dabartinė politika, trumparegiška, be valstybinio matymo. Kaip sakė Eugenijus Gentvilas, „tie gyvuliai, pabėgę iš tvarto, apsėdo Lietuvą“.
Žinoma, yra žmonių, kurie dirba gerai, dėl pašaukimo padaro daugiau, nei jų reikalauja biurokratinis pareigų minimumas. Gaila, skandalų metu jie sumetami į bendrą nuotekyną. Keliu kepurę prieš tuos, kurie išties drąsiai eina į ugnį, kovoja su pažeidėjais, brakonieriais.
Raimundas Ereminas yra miškininkas.
