Sausis buvo šaltas, snieguotas ir žiemiškai malonus. Kada rasime geresnį laiką keliauti į laukinį mišką ieškoti nuotykių? Stora sniego danga miške ir minusinė oro temperatūra sukuria ypatingas gamtines sąlygas, dovanoja smagaus laisvalaikio galimybes, kurių neverta praleisti. Šalta metų pradžia pesimistus Grinčus verčia slėptis po kelmu, giliai įmigti žiemos miegu. Ko nevalia praleisti šią žiemą miške?
Kas gali būti įdomiau kaip pėdsekystė? Ypač vaikams. Artimiausioje gamtinėje aplinkoje nuolat lankosi žvėrys. Daugelis jų gyvena šalia mūsų, tačiau lieka nepastebėti, nes yra naktiniai. Žiemą žvėrys sniege palieka ypač daug pėdsakų ir kitų veiklos žymių – guolių, pakapstymų, medžioklės ženklų ir kt. Štai šalia mūsų gyvena dvi kiaunių rūšys – miškinė ir akmeninė. Mėgėjui jas pamatyti yra be galo sunku ar net neįmanoma. Kiek daug žmonių gyvena šalia miško, o kiaunės nėra matę?
Nenuostabu, dienos metu kiauniniai miega, snaudžia drevėse, inkiluose, guoliuose įrengtuose po šakų ir žabų krūvomis. Tačiau naktį, kai mes vėlinamės prie „tv, pc ar fb” arba giliai knarkiam, kiaunės yra aktyvios, medžioja, bėgioja šakomis, šokinėja iš medžio į medį ir dažnai nusileidžia ant žemės. Jos šuoliuoja sniege taip palikdamos pėdsakų poras – dvejukes. Eikime į mišką ir ieškokime kiaunės pėdsakų. Tai nėra taip sudėtinga. Daugelyje miškų rasite pėdsakų, daiktinių įrodymų, kad jų čia esama. Iš pokalbių su vaikais žinau, kad daugelis net nėra girdėję kiaunės pavadinimo. Mes mokomės, KIAUNĖ, o ne kiaulė.
Mažos smulkmenos padeda atskirti miškinės ir akmeninės kiaunės pėdsakus. Abi žvėrelių rūšys yra panašaus dydžio tačiau jų pėdsakai skiriasi dydžiu. Miškinės kiaunės letena yra apžėlusi storu kailiu, todėl pėdsakas yra stambesnis už akmeninės. Miške sniego iškrenta daugiau, čia jis tirpsta lėčiau, todėl miškinė kiaunė storomis letenomis yra prisitaikiusi bėgti net giliame puriame sniege. Akmeninės letenėlė yra plika, neplaukuota kaip žmogaus delnas. Gerai atsispaudusiame pėdsake pas akmeninę kiaunę matome pirštelius. Žinoti pėdsakų išmatavimus nėra svarbiausia. Pėdsakai tirpstančiame sniege didėja, gilioje pusnyje uždrimba sniegu.
Nelengva juos tiksliai pamatuoti. Akmeninės kiaunės pėdos plotis žiemą ir vasarą 3,5 – 4,0 cm, ilgis 5,5 – 6,5 cm. Miškinės kiaunės žiemą 4,0 – 5,0 pločio, 8,0 – 9,0 cm ilgio. Centimetrai ne svarbiausia. Yra eilė kitų svarbių ženklų kaip pėdsakų eilė, judėjimo būdas, nagų žymės ir kt. Visko galima išmokti, juo labiau kai dabar tam sąlygos tiesiog puikios, o miškų praktikuotis yra net daugiau nei pakankamai.
Šią žiemą dar galite suspėti pasidžiaugti migruojančiais paukščiais, kol pastarieji neišskrido į šaltus kraštus. Taip taip, kol neišskrido į šiaurę! Yra eilė paukščių, kuriuos pamatyti galite tik žiemą. Trumpą žiemą paukščiai praleidžia Lietuvoje, nes čia piečiau ir šilčiau. Be to, pastarieji pasižymi smalsiam žmogui puikia būdo savybe – jie yra neatsargūs, jaukūs, prie jų galima prislinkti gana arti net esant būryje. Nereikia brangių žiūronų, teleskopų kad pamatytum ir sakytum, vau, kaip gražu!
Tai čimčiakai, šiauriniai kikiliai, sniegstartės. Dažniausiai pasiseka pamiškėse, pavieniuose pievų medžiuose aptikti ilgauodeges zyles. Jos nėra tikroji mūsų krašto egzotika, nes dalis peri Lietuvoje vasarą. Ilgauodegės elgiasi itin aplaidžiai, gali suptis ant šakelių per 2 – 3 metrus nuo žmogaus. Šiauriniai paukščiai savo gimtuose laukiniuose kraštuose, ko gero, nesutinka žmogaus. Todėl jei norite pamatyti dailių, spalvingų, egzotiškų paukščių Lietuvoje, nelaukite pavasario, eikite į pievas ir pamiškes šiandien.
Kad pastebėtumėte paukščius žvelkite į tolį, ir klausykitės, kad išgirstumėte čirškimą. Gali pasisekti net mėgėjams. O profesionalai ornitologai, gamtos fotografai tikisi jog šiemet vėl pavyks aptikti raibąją pelėdą. Jos labai retos, gražios, o šiuolaikinės fotografijos puikios. Koks sąmyšis kyla kai kas nors praneša, jog pastebėjo raibąją pelėdą, tupinčią kur nors ant šakos! Fotografai iš visos Lietuvos važiuoja įamžinti jos, kuri tiesiog ilsisi ir nesijaučia žvaigžde. Man įdomi tiek pelėda, tiek azartiškas žmonių žavėjimasis paukščiais.
Koks sąmyšis kyla kai kas nors praneša, jog pastebėjo raibąją pelėdą, tupinčią kur nors ant šakos! Fotografai iš visos Lietuvos važiuoja įamžinti jos, kuri tiesiog ilsisi ir nesijaučia žvaigžde. Man įdomi tiek pelėda, tiek azartiškas žmonių žavėjimasis paukščiais.
Žiemą medžiai be lapų, miškas perregimas, toli matyti. Geras laikas eiti į mišką. Vandens tvenkiniai yra užšalę su papildoma garantija kad neįlūši. Šaltą žiemą galima nueiti į nepasiekiamas, ypač laukines vietas. Patogu perlipti griovius, įmanoma pereiti kai kurias pelkes. Vaizdas nuo ežero ledo arba iš salos yra nematytas. Naudokimės proga, aplankykime bebro trobą, pastatytą toli nendryne. Žiemą ypač gera.
Miške nėra įkyrių uodų ir pavojingų erkių. Jei Jus itin mėgsta kąsti erkės, žiemą reikia pabūti gamtoje už visus metus. Teisingai apsirengus nebūna karšta ar šalta. Nekankina troškulys. Sniegas garantuoja gerą nuotaiką, nuotykį, žaidimus ir linksmybes.
Visur minkšta, patogu pargriūti. Kas pasakė, kad žiemą nebūna drugelių? Kaip gerą vaikams kristi į sniegą kryžiumi ir plasnoti kopūstiniu baltuku. Sniego nuo žemės nevalgykime. Jis nebūtinai švarus. Bet jei arbata termose per karšta, šliūkštelkime sniego nuo medžio šakos į gėrimą, kad burna nedegtų. Ar matėt filmą apie indėnus, kur žmonės burna gaudo krentančias snaiges? Nebūkime per rimti, paliežuvaukime snaigių!
Gražių dienų, gero laiko gamtoje.
Raimundas Ereminas yra miškininkas.
