Elementari logika sako, kad kiekvienas sprendimas bet kurioje srityje – o ypač tokioje jautrioje kaip mokesčiai – turi būti nuodugniai išdiskutuotas ir priimtas tik tuomet, kai surenkami visi argumentai ir jau niekam nekyla abejonių, kad būtent šis sprendimas yra vienintelis teisingas. Didelė klaida yra daugelio žmonių gyvenimą, o gal net tautos likimą lemiančius sprendimus priiminėti staiga, kai nei valstybė, nei visuomenė dar nepasirengusi, nes tai paprasčiausiai griauna valstybę iš vidaus.
Vis dėlto aš, antrus metus dirbdamas Seimo Biudžeto ir finansų komitete, dabar ypač aiškiai matau, kad Lietuvoje dažnai įvyksta visiškai priešingai.
Politikai vis tiek pasielgia taip, kaip reikia jiems
Ir verslas, ir gyventojai dar neužmiršo buhalterinės konservatorių, buvusių valdžioje per pastarąją ekonominę krizę, politikos, kai itin svarbūs sprendimai buvo priimami per naktį. Taip, situacija tuo metu buvo sudėtinga ir reaguoti reikėjo greitai, tačiau kokia buvo to kaina? Sukeltas chaosas šalyje ir dar labiau pamintas ir taip jau labai trapus pasitikėjimas Lietuvos mokestine sistema.
Pabrėžiu: ką besakytų ekspertai, politikai dažnai vis tiek pasielgia taip, kaip reikia jiems.
Kas iš to, kad mes turime gausybę ekonomistų, analitikų, įvairių ekspertų, kurie nuolat teikia Seimui savo įžvalgas, atliktų studijų duomenis, kur juodu ant balto parašyta, ką reikia daryti, kokiu keliu eiti, o ko daryti šiukštu negalima, jei norime ne deklaruoti, o iš tiesų kurti pažangią, ekonomiškai stiprią valstybę. Tokią valstybę, kurioje visiems jos piliečiams būtų gera gyventi.
Bet kuris ekonomistas pasakytų – jų įžvalgos labai dažnai tiesiog nugula valdininkų stalčiuose, nes neatitinka mūsų politikų lūkesčių. Pabrėžiu: ką besakytų ekspertai, politikai dažnai vis tiek pasielgia taip, kaip reikia jiems.
Pinigų nėra? Bus!
Lietuvoje jau tapo įprasta, kad vos tik pritrūksta kam nors pinigų – ar kokia krizė, ar ekonomika nebeauga taip greitai, ar kokį neapdairų tų pačių politikų sprendimą prireikia atitaisyti – ir bematant imame taisyti įstatymus, kelti mokesčius ar išradinėti naujus. Taigi vadovaujamasi tokia logika: pinigų nėra? Nieko tokio, bus! Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę, Lietuvos žmonės nekvaili – ir patys viską aiškiai mato. Vienas tokių pavyzdžių – nuolatinis akcizų didinimas.
Džiaugiuosi, kad bent automobilių mokestis kol kas neprasiskynė kelio, aš šį mokestį vadinu apiplėšinėjimu, juk pirkdami degalus gyventojai mokesčius už kelius jau susimoka.
Politikai jau įprato biudžeto skyles lengva ranka lopyti didindami akcizus, nors visi ekspertai trimituoja, kad akcizų kėlimas biudžeto problemų nesprendžia, o tik didina Lietuvoje šešėlį, nelegalių prekių vartojimą, kontrabandą. Tą patvirtina tyrimų duomenys. Deja, politikai, agituojantys už akcizų didinimą kaip už kokią panacėją, yra akli. Jie žiūri tik į biudžeto į eilutes ir visiškai negalvoja apie pasekmes, kurios gali būti labai skaudžios.
Džiaugiuosi, kad bent automobilių mokestis kol kas neprasiskynė kelio, aš šį mokestį vadinu apiplėšinėjimu, juk pirkdami degalus gyventojai mokesčius už kelius jau susimoka. Nebent būtų verta daugiau padiskutuoti apie automobilių mokestį prabangiems automobiliams.
Kaip švedai negyvensime dar ilgai
Tai vis bandymai „iš kažkur“ išpešti pinigų, kurių Lietuvoje nuolat trūksta. Ir turbūt dar ilgai trūks, nes per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, deja, gyvenimo lygiu dar nė iš tolo neprisivijome nei Švedijos, nei Vokietijos, nors atkuriant nepriklausomybę tokių vilčių būta.
Manau, turime sau pripažinti, kad kaip kokie švedai ar vokiečiai mes negyvensime dar ilgai, ir visą dėmesį sutelkti ne į skubotus, vien tik politinių tikslų paskatintus populistinius sprendimus, o į tai, ką daryti, kad Lietuvos kelias stipriųjų Europos valstybių klubo link būtų kuo tiesesnis ir trumpesnis, o ne ilgas ir vingiuotas. Būtent tokiu keliu mes labai iš lėto žingsniuojame dabar, tada nėra ko stebėtis, kad ir gyvenimas šalyje negerėja taip sparčiai, kaip mums visiems norėtųsi.
Na, o kalbant apie Lietuvos mokesčių sistemą apskritai, reikia pripažinti, kad iš esmės ji nėra tokia jau bloga.
Na, o kalbant apie Lietuvos mokesčių sistemą apskritai, reikia pripažinti, kad iš esmės ji nėra tokia jau bloga.
Daugelyje Europos šalių mokesčių sistemos struktūra yra labai panaši, tik nustatydami pridėtinės vertės mokesčio (PVM), akcizų, nekilnojamojo turto ir kitų mokesčių dydį valstybės laviruoja skirtingai.
Pasitikėjimas Lietuvos mokesčių sistema taip pat galėtų būti gerokai didesnis, jei pasikeistų visuomenės požiūris – jei į mokesčius būtų žiūrima ne kaip į prievolę, o kaip į kiekvienam piliečiui tenkančią pareigą.
Tačiau šitai pasieksime tik tada, kai nebeliks per mėnesį priimamų sprendimų ir įstatymų pataisų, nes juk ir vėl žūtbūt reikia pinigų, o po to – nors ir tvanas. Tai pasieksime, kai Lietuvos politikai, kaip ir pažangiausiose Vakarų valstybėse, ims realiai suvokti savo atsakomybę ir ims įsiklausyti tiek į ekspertų, tiek į visuomenės nuomonę, kai sprendimai bus priimami matant visumą valstybėje, o ne iš populistinių paskatų, pataikaujant kokiems nors interesams.
Vietoje epilogo
Turime visi pradėti gyventi ir priimti sprendimus ne „nuo rinkimų iki rinkimų“, o imti žvelgti į platesnę perspektyvą, projektuoti valstybės raidą bent 10–20 metų į priekį. Priimant įstatymus, derėtų numatyti, kas iš to išeis ne trumpalaikiu periodu, o kokią įtaką šie sprendimai turės valstybei ateinančius dešimtmečius.
Vienašališkas mokesčių keitimas valdžios iniciatyva – ydinga praktika. Esu įsitikinęs, kad pasiekti apčiuopiamą naudą galime, tik nuodugniai išdiskutavę, įvertinę ekspertų nuomones, išanalizavę pavyzdžius ir alternatyvas.
Privalome užtikrinti, kad verslininkams ir visuomenei būtų duota pakankamai laiko susipažinti su permainomis, joms pasiruošti, su jomis susitaikyti.
Netoleruotinas ir staigus mokesčių didinimas „nuo rytojaus“. Privalome užtikrinti, kad verslininkams ir visuomenei būtų duota pakankamai laiko susipažinti su permainomis, joms pasiruošti, su jomis susitaikyti. Priešingu atveju net geri sprendimai bus neigiamai visuomenės vertinami.
Tai būtų pirmi žingsniai stabilios mokestinės sistemos ir patikimos investicinės valstybės link. Turime karčios patirties, kad „naktinės“ mokesčių reformos ir įvairios jų atmainos, kai verslininkas ateina dirbti vienomis sąlygomis, o jos tuoj pat pasikeičia, kainuoja skausmingai.
Ne euras, narystės ES ir tarptautinėse finansinėse institucijose ar priklausymas politinėms bendrijoms daro valstybę patikimą, bet nuosekli ekonominė politika. Tik tokiu būdu galima tikėtis, kad Lietuvos žmonėms mokesčiai bus ne valstybės primesta nepagrįsta prievolė, o savaime suprantama garbinga pareiga.
Raimundas Markauskas yra Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas
