Visgi, ne ką mažiau įdomus yra ir viešoje erdvėje vykstantis diskursas apie sprendimą Kasčiūnui duoti vairuoti, ko gero, svarbiausią ministeriją šioje geopolitinėje situacijoje.
Žmogaus teisių ir kitos visuomeninės organizacijos ėmėsi organizuoti peticiją prieš šį paskyrimą, primindamos, kad pretendentas į ministrus yra buvęs liūdnai pagarsėjusio Mindaugo Murzos pavaduotoju Nacionaldemokratų partijoje, rodė prielankumą Vengrijos autokratui Viktorui Orbanui, kvietė į Lietuvą kraštutinės dešinės partijos „Alternatyva Vokietijai” (AfD) atstovus ir steigė Donaldo Trumpo draugų grupę Seime. O kur „MG Baltic“ tuomečio viceprezidento Raimondo Kurlianskio užduoties vykdymas mainais už paramą Kasčiūno įsteigtam fondui.
Tuo tarpu, kandidatūrą palaikantys žmonės kalba apie tai, kad dauguma šių biografijos įrašų yra, viso labo, žmogiškos klaidos, kurių gali pasitaikyti kiekvienam. Daug didesnis akcentas yra suteikiamas tvirtoms Lauryno Kasčiūno idėjoms krašto apsaugos srityje, užtikrintam kalbėjimui ir „Duracell“ triušiuko energijai.
Ir iš tiesų, vyko sveika, atvirai ir laisvai demokratinei visuomenei būdinga diskusija, kurioje dalis griežtai kritikavo pasirinkimą skirti ministru žmogų su tokia praeitimi, o kita dalis bandė šią kritiką atremti savaisiais kontrargumentais.
Bet tada priėjo Marius Laurinavičius ir tarė: tie, kas kritikuoja Lauryno Kasčiūno paskyrimą Krašto apsaugos ministru kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir užvėrė duris normaliam debatui, kadangi dėjo lygybės ženklą tarp Kasčiūno tapimo ministru ir nacionalinio saugumo.
Įsidėmėkite – kritika nei vienam politikui nėra ir negali būti grėsme demokratinės valstybės nacionaliniam saugumui. Dėl to, kad laisvė į nuomonę yra viena iš tų pamatinių vertybių, kurias mes ruošiamės apginti nuo putino orkų. Jei reikės, ir savo gyvybe. Demokratijose nei vienas žmogus pats savaime negali būti toks ypatingas, kad nuo jo priklausytų valstybės saugumas.
Griežtas politikų vertinimas ir kritika jiems nėra tai, kam turėtume dėti pauzę, nes artėja galimas karas. Priešingai, šitą Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą teisę mes turime saugoti dar uoliau, nes pagunda išmainyti dalį savo (ar juo labiau kitų žmonių) teisių į tariamai didesnį saugumą grėsmių akivaizdoje auga.
Todėl nesvarbu, kad Laurynas Kasčiūnas yra be galo talentingas politikas. Nesvarbu, kad jis užtikrintai kalba dalykus, kuriuos norisi girdėti neramiais laikais. Nesvarbu, kad yra šviesmečiais energingesnis ir iniciatyvesnis už savo pirmtaką. Netgi nesvarbu, kad jis tikrai yra kompetentingas krašto apsaugos srityje. Jis turi ir gali būti kritikuojamas, o jo paskyrimo eiti šias pareigas kvestionavimas arba palaikymas yra šventa teisė, suteikta svarbiausio šalies dokumento kiekvienam iš mūsų.
Tikrai nesu didelis Lauryno Kasčiūno fanas ir manau, kad neturėtume legitimizuoti žmones su tokia politine praeitimi suteikdami jiems vieną svarbiausių politinių postų. Tačiau jo paskyrimas manęs stipriai negąsdina – nuoširdžiai tikiuosi, kad jam pavyks užduoti greitesnį tempą mūsų gynybos pajėgumų stiprinimui.
Kas gąsdina, tai matyti tikrai protingus ir gerbiamus žmones, naudojančius geopolitinę situaciją kaip pretekstą tildyti ir smerkti kitokią nuomonę apie vieną ar kitą politiką turinčius bendrapiliečius. Supraskime, kad „saugumas“ ir „žodžio laisvė“ nėra konkuruojantys konceptai. Lietuva gali turėti ir vieną, ir kitą.
Mes ruošiamės ne tik teritorijos gynybai. Mes stovime ir sargyboje visų vertybių, kurios yra tiek brangios mums, kiek svetimos maskoliams. Ir laisvė reikšti įsitikinimus yra šių vertybių viršūnėje.
Todėl kritikuokite politikus į valias. Kritikuokite ministrų atleidimus ir ministrų paskyrimus. Kritikuokite ir tuos, kurie kritikuoja. Kritikuokite ir mane, jeigu nepritariate šioms mintims. O labiausiai kritikuokite tuos, kurie sako, kad jūsų kritika kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
