Diskusijos apie ūkininkų reikalavimų pagrįstumą bei žemės ūkio veiklos ir aplinkosaugos santykį apskritai tikrai nenutils net ir valdžiai atliepus bent jau dalį jų lūkesčių.
Geriausiu atveju, šioje diskusijoje buvo prisukta ugnis, kad kunkuliavimas nurimtų ir nenukeltų dangčio. Arba žemės ūkio ministro.
Visgi, sunku ginčytis, kad šiame etape ūkininkai kaip interesų grupė surengtu mitingu pasiekė pergalę ir sėkmingai padarė įtaką teisėkūrai.
Nepaisant formuluojamų reikalavimų klampumo, protesto masiškumas, išskirtinumas, parodytas grupės solidarumas bei užtikrintas taikumas sukūrė garsiakalbio efektą, kurį ūkininkai galėjo prikišti prie sprendimų priėmėjų ausų ir išsireikalauti geresnių sąlygų vykdyti savo veiklą.
Šis žingsnis vertas didelės pagarbos.
Toks ūkininkų protesto efektyvumas neabejotinai gali suteikti pamokų ir kitoms visuomenės grupėms, siekiančioms geresnės savo teisių padėties Lietuvoje.
Teoriškai atstovaujamoji demokratija, kuria drauge džiaugiamės ir tuo pačiu nekenčiame (remiantis apklausomis, mažiau negu trečdalis visuomenės pasitiki Seimu), veikia labai paprastai – mūsų tautos veidrodis parlamente remiasi visuomenės apklausomis, kontaktu su lobistinėmis organizacijomis, žiniasklaidos formuojamais naratyvais ar tiesioginiu kontaktu su rinkėjais ir pagal tai, nelyg molį, sulipdo savo poziciją duotuoju klausimu.
Tačiau, panašu, kad ūkininkų atveju stipriausią impulsą tautos atstovams siuntė ne aukščiau paminėti įprasti interesų grupių signalai, o visuomenės ir žiniasklaidos vaizduotę užvaldę protestai.
Būtent protesto ryškumas, o ne tik skaitlingumas, rodosi kaip esminis faktorius paveikiant sprendimų priėmėjų nuomonę šiuo atveju.
Lietuvoje yra apie 90 000 ūkių – jų savininkų skaičius sudaro apie 3 procentus visos šalies populiacijos.
Nepaisant to, kad protesto siekius palaiko ir dalis žmonių, kurie nėra ūkininkai, galima konstatuoti, kad šią interesų grupę sudaro absoliuti mažuma šalies gyventojų.
Palyginimui, skaičiuojama, kad apie 9 procentus bet kurios šalies populiacijos priklauso LGBT+ bendruomenei. Ir tai neskaičiuojant žmonių, kurie nebūdami šios bendruomenės nariais palaiko šių žmonių lygiateisiškumą.
Tad neišvengiamai kyla klausimas, kodėl kelis kartus mažesnė interesų grupė sugebėjo paveikti sprendimų priėmėjų poziciją daug reikšmingiau negu tai iki šiol pavyko LGBT+ teisių advokatams.
Panašu, kad Gedimino prospekte priparkuoti traktoriai atkreipia didesnį politikų dėmesį negu tuo pačiu prospektu žygiuojanti spalvinga eisena.
Galima ironizuoti, kad iki sėkmės pasiekiant tos pačios lyties partnerystę mūsų visuomenėje tereikia tris dienas truksiančio „Pride“ renginio, apsiginklavusio ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir vaizduotę žadinančiais traktoriais.
Iš vienos pusės džiugu, kad turime liaudžiai atskaitingą valdžią, kuri reaguoja į visuomenės grupių protesto forma siunčiamus signalus.
Iš kitos pusės liūdna, kad sprendimų priėmėjai selektyviai pasirenka, kurių visuomenės grupių protestai yra verti veiksmų teisėkūroje, o kuriuos galima ignoruoti.