Lietuvoje puse lūpų kalbama ir pratinamasi prie minties, kad nuo 2021 m. šalis bus padalinta į du regionus. Žinoma, niekas nekarpys šalies žemėlapio žirklėmis ir nestatys sienos tarp regionų. Šie regionai atsiras skirstant ES struktūrinių fondų (SF) lėšas 2021–2027 m. laikotarpiu. ES gyvenimas, tikslai ir investicijos yra planuojamos septynerių metų atkarpomis, o 2020-ieji žymi dviejų finansavimo periodų sandūrą. 2014–2020 m. Lietuva buvo vienas regionas, tačiau atsižvelgus į įvairius ekonominius rodiklius, nustatyta akivaizdi sostinės regiono pažanga. Vilnius – ne tik sparčiausiai augantis Lietuvos miestas, bet ir šalies ekonominis centas. Sostinės regione 2018 m. buvo sukurta beveik pusė Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), Vilniuje registruota 40 proc. šalies įmonių, vidutinė alga siekė 1100 Eur ir buvo didžiausia šalyje, o BVP dalis tenkanti vienam gyventojui – priartėjo prie ES vidurkio. Todėl mūsų pačių iniciatyva, pritarus ES, naujame finansavimo periode šalis bus traktuojama kaip du regionai: ekonomiškai stipresnis sostinės regionas ir likusi Lietuva.
Ši ES lėšų netektis yra tik labai lengva treniruotė prieš naują, 7 metus truksiantį maratoną, kuriame Vilnius bus paliktas be reikšmingesnių ES investicijų.
Pats padalinimo faktas sostinės regionui lyg nieko per daug ir nekeistų, išskyrus smarkiai apribotas ES SF investicijas į Vilniaus regiono augimą ir konkurencingumą sąlygojančias sritis. Preliminariais duomenimis, investicijos visam naujam septynerių metų laikotarpiui mažės iki kelių šimtų mln. eurų, kai, palyginimui, per esamą laikotarpį investicijos į šalies ekonominį variklį siekė beveik 2 mlrd. eurų. Dar viena aplinkybė – ne tik smarkiai mažės skiriamų lėšų dalis, bet ir augs iš nacionalinio biudžeto reikalingas kofinansavimas. Vadinasi, jei visgi būtų nuspręsta Vilniui skirti daugiau investicijų, jos valstybei taptų labai brangios: už kiekvieną ES SF eurą tektų pridėti 1,5 euro iš nacionalinio biudžeto. Vargu ar dabartinėmis ekonomikos sąlygomis bus norima taip brangiai kofinansuoti.
Kalbant bendresne prasme, toks pokytis yra rimtas iššūkis tolesnei Vilniaus miesto ir regiono raidai. Kai kuriuos sektorius šie pasikeitimai palies ypač drastiškai. Ši situacija yra kritinė mažiausiai dviem stipriai nuo ES SF priklausomiems, tačiau regiono (o ir šalies) konkurencingumą sąlygojantiems sektoriams – sveikatos apsaugai ir mokslui. Atidžiau žvelgiant į mokslo ir inovacijų sektorių, iškyla mažiausiai dvi pagrindinės problemos.
Pirmiausia tai yra rimta finansavimo problema Vilniaus apskrityje veikiančioms viešojo ir privataus sektoriaus įstaigoms – universitetams ir mokslinių tyrimų institutams, inovacijas kuriančioms ir gaminančioms įmonėms. Nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad Vilniaus ekonominė plėtra yra priklausoma tik nuo ES SF, tačiau didžiausią pridėtinę vertę kuriantis, mokslo žiniomis ir inovacijų pasiūla paremtas augimas išlieka smarkiai priklausomas nuo ES investicijų. Saulėtekio ir Santaros slėniuose yra sukurti globaliai pripažįstami mokslo centrai, aktyviai dirbantys su verslu, traukiantys išvykusius lietuvius ir kitų valstybių talentus kurti inovatyvią ir konkurencingą Lietuvą. Kasmet Saulėtekio slėnyje paskaitas skaito Nobelio premijos laureatai, o mūsų mokslininkų sukurtos naujos žinios sklinda Harvardo, Tokijo ir Sidnėjaus universitetų auditorijose. Apie trečdalį šių centrų biudžeto sudaro lėšos, kurios yra konkursiniu būdu skiriamos iš ES SF, kurios 2021–2027 m. laikotarpiu taps bene nepasiekiamos. Kitas finansavimo šaltinis, kuris galėtų pakeisti atsiveriančią finansavimo spragą, – nenumatytas. Panaši situacija ištinka ir sostinės regiono inovatyvias įmones, kurių riziką dalinai kompensuodavo ES SF, nors jos, matyt, galės įkuri padalinius Kauno ar Panevėžio miestuose.
Jei visgi būtų nuspręsta Vilniui skirti daugiau investicijų, jos valstybei taptų labai brangios.
Antroji problema – ES SF investicijos mokslui ir inovacijoms nauju laikotarpiu praktiškai bus nukreipiamos į kitas apskritis, tik ne į Vilniaus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip teisingas sprendimas siekiant, kad visa Lietuva taptų inovatyvesnė. Juk investicijos ir yra skirtos skatinti ekonominę pažangą per mokslines ir inovacines veiklas. Visgi toks įsivaizdavimas apie investicijų krypties pasikeitimo nulemtą Lietuvos inovatyvumo šuolį yra tik miražas, teorinė perspektyva, sunkiai suderinama su realiu potencialu regionuose. 2014–2020 m. laikotarpiu ES lėšos buvo prieinamos vienodomis sąlygomis visiems Lietuvos regionams, miestams ir įstaigoms, bet didesnę jų dalį „įdarbino“ Vilniaus apskritis (daugiausiai – Vilniaus miestas).
Taip atsitiko todėl, kad būtent Vilniaus mieste yra koncentruoti Lietuvos inovaciniai ir mokslo pajėgumai, čia veikia pažangiausi šalies mokslo centrai, yra daugiausiai mokslinę ir technologinę veiklą vykdančių įmonių. 2018 m. Lietuvoje beveik 19 tūkstančių asmenų dirbo su MTEP susijusioje veikloje, daugiau negu pusė jų – sostinės regione. Skaičiuojant MTEP išlaidas, kurias ir skatina ES investicijos, 2018 m. Lietuvoje jų buvo 396,813 mln. Eur, iš kurių 218,492 mln. Eur įvyko sostinės regione. Įsivaizdavimas, jog iš finansavimo mechanizmo išjungus Vilniaus apskritį, kitur Lietuvoje mokslo ir inovacijų staiga padaugės, yra klaidingas. Galvojant apie dabartinį potencialą ir žiūrint į Sumanios specializacijos (mokslo ir verslo ekonominės sinergijos prioritetų) strategijos įgyvendinimą, matyti, jog absoliuti dauguma – 32 iš 41 – molekulinių technologijų projektų yra įgyvendinami Vilniaus apskrityje. Dauguma – 35 iš 39 – lazerinės technologijos projektų – taip pat Vilniuje! Kol kas sudėtinga įsivaizduoti scenarijų, kaip apribojus ES finansavimą Vilniui, Lietuvos inovatyvumas augs.
Iš tikrųjų, rezultatas bus atvirkštinis – žengiant tokiu keliu šalyje nebus sukurta daugiau inovacijų, reikšmingesnių mokslo rezultatų. Jų kursime mažiau. Vilniaus apskrityje dirbančius tyrėjus, laboratorijas, įmones, gamyklas – visą miesto ir apskrities inovacijų ekosistemą, perkelti – lyg ministeriją – į kitą miestą neįmanoma. Todėl galima prognozuoti, kad įvairūs Lietuvos rodikliai, kuriais į šalį viliojame talentus ir inovatyvias įmones, ims prastėti naujam laikotarpiui įsibėgėjus, maždaug nuo 2022 metų. Trumpalaikėje perspektyvoje tai gali reikšti smarkų mokslinių tyrimų projektų skaičiaus sumažėjimą, dėl ko dalis (kol kas sunku vertinti didelė ar maža) tyrėjų turėtų pradėti naujo darbo paieškas, kaip tai nutiko 2016 m. užstrigus ES lėšų skirstymui. Ilgalaikėje perspektyvoje – toks žingsnis yra tiesioginė grėsmė Lietuvos inovatyvumo, drauge ir reikšmingesniam ekonominiam, augimui.
Iš tikrųjų, rezultatas bus atvirkštinis – žengiant tokiu keliu šalyje nebus sukurta daugiau inovacijų, reikšmingesnių mokslo rezultatų.
Šis sprendimas jau priimtas. Vis dėlto šioje situacijoje dar galime rinktis, ką padėti jau netrukus finansavimo aspektu kristi pradėsiančiam Vilniaus regionui, – akmenį ar pagalvę? Tikriausiai vakar pristatytas planas „Ateities ekonomikos DNR“, kuriame numatomos naujos ar papildomos lėšos nukreiptos į mokslą ir inovacijas 2021–2022 metais, pasitarnaus teigiamai. Visgi tai – tik trumpalaikis, kol kas nepatvirtintas sprendimas. Dar nevėlu inicijuoti diskusijas ir konsultacijas dėl galimų amortizacinių mechanizmų, jų panaudojimo principų. Suprantama, kad Vilnius, dėka ES SF investicijų išties užaugo labiau nei kiti Lietuvos regionai, tačiau prarasti per ilgus metus sukaupto Vilniaus potencialo Lietuva sau leisti negali.
Ramojus Reimeris yra Vyriausybės strateginės analizės centro (Strata) Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas.
