Lietuvoje per metus iš gyvenimo pasitraukia virš 1000 piliečių, kiekvieną dieną – po 2–3 žmones. Pagal mirtingumo priežastis, savižudybės yra trečioje vietoje po avarijų ir paskendimų. Žiniasklaidoje nuolat aprašomi atvejai, kai 14–19 metų jaunuoliai dėl smurto ir patyčių mokyklose pasitraukia iš gyvenimo.
2013 metais 44 jaunuoliai jaunesni nei 19 metų pasitraukė iš gyvenimo, per mėnesį įvyksta po 3–4 savižudybes. Sausio mėnesio įvykiai nėra išimtis. Kiekvienais metais vyksta daug akcijų ir projektų, skirtų savižudybių prevencijai, bet situacija negerėja.
Kiekvienas atvejis yra unikalus, tačiau visus juos vienija bendras vardiklis – tai abejingas švietimo įstaigų vadovybės, mokytojų, tėvų ir bendraklasių požiūris į patyčių ir smurto problemą mokyklose. Nėra sisteminių žinių, ką kiekvienas vaikas ar suaugęs privalo daryti susidūręs su patyčių reiškiniu savo bendruomenėje.
ES statistikos duomenimis, Lietuva „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal vaikų ir paauglių savižudybių skaičių. Tai tik įrodo, kad savižudybių prevencijos sistema mūsų šalyje neveikia. Žiniasklaidoje garsiai aptariamos tragedijos niekaip nevirsta konkrečiais institucijų sprendimais ir veiksmais.
Lietuva „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal vaikų ir paauglių savižudybių skaičių. Tai tik įrodo, kad savižudybių prevencijos sistema mūsų šalyje neveikia.
Dažnai į patyčias nereaguojama, sakoma, kad jos gali „užgrūdinti“ asmenybę, tačiau kai įvyksta savižudybė, suprantame, kad nėra viskas gerai. Kartais girdime cinišką nuomonę, kad patyčios iki tam tikros ribos yra pateisinamos, o žmonės patys prisišaukia tokį aplinkinių požiūri į save.
Atrodo, kad išmokome rasti pateisinimą viskam. Ar toks suagusiųjų pasaulio požiūris neatskleidžia mūsų abejingumo. Parodykime, kad tai mums rūpi. Patyčias privalome stabdyti nuolat, ne tik tada, kai kas nors įvyksta.
Net tada, kai jos atrodo kaip prasivardžiavimas ar erzinimas, kiekvienas iš mūsų privalo reaguoti labai rimtai: nuo moksleivio, pedagogo iki mokyklos administracijos. Taip pat norėtųsi matyti didesnes švietimo ir mokslo minisro pastangas siekiant spręsti šią problemą.
Privalome suprasti, kad kaltas ne tas, iš kurio tyčiojamasi. Anot psichologų, dažniausiai problemų turi tie mokiniai, kurie tyčiojasi – tokie vaikai negauna šilumos namuose, todėl jie reikalauja dėmesio patyčių būdu.
Bet svarbiausia, suaugę turi rodyti pavyzdį ir prisiminti, kad jų pačių elgsena rodo pavyzdį jaunimui. Vieną kartą visi aiškiai ir atvirai privalome pasakyti – jokios tolerancijos – „Zero tolerance“ – patyčioms mokyklose, socialiniuose tinkluose, televizijoje, darbe, gatvėje ar šeimoje.
Ramūnas Burokas yra Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas
