Bet šalia didelių pasiektų pergalių, kurias neigti gali tik Lietuvos priešai, patyrėm ir daug pralaimėjimų. Jei to nepripažįstame, negalime adekvačiai vertinti šių dienų situacijos, negalime mokytis ir judėti į priekį.
Kur mes laimėjome, ir kur vis dar pralaimime? Kur slypi mūsų šių dienų pralaimėjimo veiksniai? Apie tai kalbame arba labai abstrakčiai, arba perdėm konkrečiai, net smulkmeniškai. Rimtesne sovietizmo bruožų atsikratymo proceso analize vis dar negalime pasidžiaugti.
Realybės neigimas, kuris pas mus toks „savaime suprantamas“, kad net kalbėti apie tai nepadoru.
Vienas iš veiksnių – tikrovės neigimas. Ne veltui viena iš rimčiausių totalitarizmo ištakų analitikė H.Arendt taikliai apibūdino nacizmo ir sovietizmo režimus:„Žmonėms totalitarizme neleidžiama gyventi realybėje“. Realybė paversta nuolatine propoganda, tikri dalykai nuolat neigiami. Didingi paradai sostinių aikštėse, patosu perduodami jų vaizdai pirmuose laikraščių puslapiuose ar televizijos ekranuose ir nuo pašalinio žvilgsnio pakavoti vaikai globos namuose, įrengtuose atkampiose respublikos vietose, jau nekalbant apie neįgaliesiems skirtus „getus“. Jau nekalbant apie konclagerius, apie kurių egzistavimą žmonės kalbėdavo pašnibždomis, tik gerai įsitikinę, kad nenugirs kokia nepageidautina ausis. Piktus, išvargintus kasdienybės problemų žmones, galima buvo sutikti gatvėse, bet ne nuotraukose apie „laimingiausių pasauly“ vaikų ar suaugusių gyvenimą. Tai buvo būdinga ir sovietams ir naciams. Tipiškas realybės neigimo pavyzdys, kai naciai neleido trauktis savo tautiečiams, taikiems gyventojams, nuo visa naikinančios sovietų kariuomenės, nes „savo pasitraukimu jie išreikštų netikėjimą nenugalimosios nacistinės armijos pergale“. Kiekvienas sveiko proto žmogus matė nacių visišką pralaimėjimą, bet už to pasakymą žodžiu ar traukimosi veiksmu grėsė kartuvės. Ir ne tik grėsė...
Bet aš tikrai ne apie istoriją... Aš apie tai, kas iki šiol gyvena mumyse. Realybės neigimas, kuris pas mus toks „savaime suprantamas“, kad net kalbėti apie tai nepadoru.
Tik keletas pavyzdžių. „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – tai viena iš trijų paskelbtų idėjų Lietuvai. Ją įgyvendinti. ketinama trimis būdais: įvykdant mokytojų rengimo ir profesinio augimo pertvarką, mokytojų darbo apmokėjimo ir mokyklų finansavimo pertvarką bei sukuriant sąlygas mokytojams laisvai kūrybiškai dirbti, pritaikant naujus ugdymo metodus. Ir šalia pranešimas, kurio negalima nuneigti: 300 mokyklų lieka be direktorių, nes daugelis iš pretendentų neišlaikė reikalingų kompetencijos egzaminų Švietimo ir mokslo ministerijoje. Susireikšminusių ŠMM testuotojų leidimas būti direktoriui – pagrindinė prielaida direktoriui sukurti sąlygas mokytojams laisvai kūrybiškai dirbti? Ar gali atsirasti tarp mielų skaitytojų žmogus, tikintis tokia versija? Ar kontrolė „iš viršaus“ padarė kažką kūrybingu?
Kitas pavyzdėlis. Sunkiai sergančią kaimynę reikia užregistruoti pas gydytoją. Paskambinu į polikliniką, nes pati ligonė to negali padaryti. Autoatsakovas, įrašęs mano „pokalbį“, autoritetingai pareiškia, kad registracija vyksta internetu. Sudėtingai, bet randu gydytojo pavardę internete. Specialistė... Ir čia siurprizas: gydytoja dirba 7 vietose, per kelis miestus. Ir registruotis pas ją reikia, pasirodo, tuo pačiu telefonu, kuriam ir uždėtas autoatsakiklis. Kas gali įtarti, kad registracija, tokioje prestižinėje klinikoje, pas tokius rūpestingus specialistus realiai nevyksta… Gražus fasadas ir apverktina realybė. Pamatyti realybės neįmanoma, reikia ją patirti.
Nesupratome, kad norėdami būti laisvi, turėsime išmokti gyventi realybėje. O juk to neišmoksi nei per naktį, nei per metus, nei per penkmetį.
Ir paskutinis – iš socialinės srities. Nors kažin, ar taip galima apsibrėžti. Jauni tėvai „užšventė“. Vaiko teisių gynėjai, patikrinę alkotesteriu suaugusius, jų 26 dienų dukrelę paėmė ir... paguldė į ligoninę. Ne pirmas kartas, kai dėl tėvų ligos (priklausomybės) gydomas sveikas vaikas. Ligoninėje be diagnozės, žinoma, niekas nelaiko. Kitaip ligonių kasos nesumokės. Ir diagnozė, žinoma, atsirado. Ir tokių vaikų ne vienas ir ne du. Problema išspręsta? Bet kas žino problemos mastą? Juk nepasakysi, kad visi vaikai ligoninėje paguldyti dėl socialinių veiksnių. Bet negali sakyti, kad tokių nėra. Papasakotum užsieniečiams, kad brangiausia medicinoje stacionarinė paslauga teikiama sveikam vaikui niekaip nesuprastų. Olandai suvokdami, kiek valstybei kainuoja gydytojų, slaugytojų ir kitų darbuotojų parengimas, aparatūra, ir aukščiausios kvalifikacijos paslaugos vienos dienos kainą vaikų stacionare įvertina 1000 eurų. O mes? Mes neskaičiuojame. Tiesiog gyvename ne realybėje ir tiek... Ir atkapstyti realybę būtų be galo sunku. Juk „popieriai“ visi bus sutvarkyti. Per 50 okupacijos metų išmokome. O per pastaruosius 30 metų? Dar patobulinome buvusius gyvenimo ne realybėje įgūdžius. Naujais reikalavimais ir naujais prisitaikymais juos „išpildyti“. Kaip sakoma: pripratimas-naujas prigimimas.
Ir tai tik vienas iš „paveldėtų“ bruožų, su kuriais ėjome į Baltijos kelią. Nesupratome, kad norėdami būti laisvi, turėsime išmokti gyventi realybėje. O juk to neišmoksi nei per naktį, nei per metus, nei per penkmetį. Ir jeigu dar net neatpažįsti, kokia griaunanti ir maišanti jėga slypi nutylėtoje tiesoje, neteisybėje, mele? Jei tai yra tapę gyvenimo norma? Jei kitaip neįsivaizduojame?
Mokytis niekada nevėlu. Apie kitus totalitarinio paveldo bruožus kitą kartą.
Ramunė Jurkuvienė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė.
