Pagal paskelbtas prognozes per ateinančius 30 metų šalies gyventojų skaičius mažės 54 pasaulio valstybėse. Lietuva šiame sąraše yra viena iš pirmųjų. Atrodytų, elementaru, kad demografinis klausimas Lietuvos žmonėms turėtų būti vienas iš aktualiausių.
Savaime suprantama būtų, jei būtent šis klausimas pirmiausia skambėtų politinėse darbotvarkėse, mokslinėse konferencijose ir kasdieniniame gyvenime.
Kas galėtų prieštarauti žinomo verslininko Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) prezidiumo nario Roberto Dargio teiginiui žiniasklaidoje: ”Šiandien demografijos problemų sprendimas yra tokio pat lygio klausimas, kaip anksčiau buvo mūsų valstybės įstojimas į NATO ir ES, ko neįvykdžius, visi suprantame, kur būtume atsidūrę. Tai yra tokio lygio klausimas, kad Seimas, atmetęs skirtingus narių požiūrius, turi užtikrinti, kad planai šiai problemai spręsti būtų sukurti ir visą laiką sekami“.
Ar galėtume konstatuoti, kad būtent taip ir vyksta? Deja...
Susidaro įspūdis, kad šiame fronte jau seniai pasiduota, net nepabandžius priešintis.
Susidaro įspūdis, kad šiame fronte jau seniai pasiduota.
Svarstant demografijos klausimą, iš karto įsijungia ne strateginis planas, kaip iš esmės keisti situaciją, bet primityvus išsisukinėjimas, siekiantis mažiausiai nukentėti beviltiškoje situacijoje: kalba tuoj nukreipiama, kad reikia prisitaikyti prie tolesnio gyventojų skaičiaus mažėjimo ir visuomenės senėjimo.
Nereikia būti dideliais išminčiais suvokiant, jog taip intensyviai senstant visuomenei, neišvengiamai keičiasi galinčiųjų dirbti ir išlaikomųjų santykis. Jei šiuo metu ES vidutiniškai keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas, tai esant dabartinei tendencijai 2050 m. vidutiniškai ES vienam dirbančiajam teks vienas pensininkas, o Lietuvoje šis santykis bus pasiektas dar anksčiau.
Kaip dirbantieji paneš naštą, kai reikės ne tik užsidirbti sau algą, išlaikyti vaikus, bet ir padengti socialines išlaidas pensijoms, sveikatos priežiūrai bei kitoms senstančiai visuomenei reikalingoms paslaugoms?
Gimstamumo klausimą reikėjo spręsti prieš 20 metų? Kas trukdė?
Šiandien konstatuojama, kad spręsti demografijos klausimą per gimstamumą skatinančias priemones jau pavėlavome. Depopuliacijos pavojus reikėjo kelti prieš 20 metų. Demografai tai matė ir netylėjo: ”Vyksta šeimos transformacija, nyksta oficialioji jos institucionalizacija, sumažėjo gimstamumas, o mirtingumo lygis yra aukštesnis lyginant su Vakarų šalimis. Tai lemia demografinės pusiausvyros praradimą ir depopuliaciją.
Masinės migracijos srautai Vakarų kryptimi lemia gyventojų mažėjimą ir daro įtaką kitiems demografiniams procesams (šeimų kūrimui, stabilumui, gimstamumui). Ši situacija veda link demografinės krizės” (Stankūnienė. V. "Lietuvos demografinės krizės kontūrai").
Situacija aiški, bet rimtais atsakingais toliaregiais sprendimais, deja, pasigirti negalime. Dažniausiai tokių klausimų svarstymą raginama užbaigti kokiu nors „optimistiniu scenarijumi“, kuris daugiau primena pajuokavimą, gal padeda nusiraminti, bet ne nuosekliai spręsti esamas, o juo labiau artėjančias problemas.
Paradoksalu, bet matome priešingas tendencijas.
Paradoksalu, bet matome priešingas tendencijas – rūpestis gimdančiomis ir vaikelį prižiūrinčiomis motinomis keičiasi skatinimu kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, vis daugiau plinta neigiamas požiūris į šeimą, raginimas iš viso negimdyti.
Stebėdami, kaip kitos ES valstybės bando reaguoti į senstančios visuomenės tendencijas ir prognozes, matome, kad kalbų apie tai nestinga. Deja, radikaliais sprendimais Vakarai pasigirti negali. Pensijas kaupti siūloma privačiuose fonduose, skatinamas sveikas senėjimas, ilginamas pensinis amžius.
Lietuvoje demografinių klausimų svarstymas daugiausia dėmesio kreipia į galimybes mažinti emigraciją ir skatinti reemigraciją ar net imigraciją. Tenka pripažinti, kad veiksmai po šių svarstymų pakankamai vangūs. Apie 2018 m. Seimo nutarimu patvirtintos Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos įgyvendinimą iš viso gana tylu.
Europiniu mastu darbo jėgos trūkumą vis dar viliamasi spręsti per imigracijos politiką, prisitraukiant darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Tačiau kiekvienas su tokiu problemos sprendimu susidūręs darbdavys sutiks, kad imigrantų integravimo procesas nėra paprastas. Dalis imigrantų iš viso nenusiteikę dirbti. Net ir tie, kurie tikrai atvyksta darbuotis, sukelia daug problemų.
Migrantų įdarbinimas susijęs su socialinėmis ir kultūrinėmis įtampomis visuomenėse, kai iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai yra pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą, negu vietiniai gyventojai. Todėl darbdaviai nemato būtinybės kelti algas savo šalies piliečiams. Neišvengiamas susipriešinimas. O ką bekalbėti apie kultūrinių karų galimybes, iššūkius tautiniam bei kultūriniam identitetui ir iš to kylančias pasekmes ne tik tautai, bet ir pavieniam žmogui! Ne vienas tyrimas atskleidė, kad identitetą praradę žmonės lengviau linksta į priklausomybes, beprasmybės jausmą, savižudybes...
Turime pripažinti, kad aukščiau išvardintos demografinių problemų sprendimo paieškos nėra orientuotos į demografinių problemų esmę.
Pagrindinė demografinių problemų priežastis
Pagrindinė demografinių problemų priežastis Lietuvoje – tai mažas gimstamumas. Nuo Nepriklausomybės pradžios gimstamumas Lietuvoje sumažėjo daugiau negu dvigubai: jei 1990m. Lietuvoje gimė 57 tūkst., tai 2020m. tik 24 tūkst. naujagimių.
Kiekvienais metais gyventojų sumažės 110 tūkstančių dėl fertilumo faktoriaus.
Pagal gyventojų skaičiaus prognozes (EUROSTAT) Lietuvoje sumažėja ir ateityje kiekvienais metais gyventojų sumažės 110 tūkstančių dėl fertilumo faktoriaus, t.y. dėl to, kad negimdomi vaikai. 2019 m. duomenimis, suminis gimstamumo rodiklis, rodantis šeimai tenkantį vaikų skaičių, siekė 1,61. Tuo tarpu palankiausia demografinė padėtis yra tada, kai užtikrinamas optimalus gimstamumo lygis, t.y. apie 2,1.
Tai reiškia, kad statistiškai kiekvienoje šeimoje turėtų augti ne mažiau kaip 2 vaikai. Dabar apie 44 procentai šeimų augina vieną vaiką. Visa tai rodo, kad pas mus jau egzistuoja gili „demografinė žiema“.
Antra vertus, nesinori vadovautis vadinamu ribiniu mąstymu-viskas arba nieko: jei tuoj pat neužtikrinsime gimstamumo augimo, tai iš viso neverta nieko daryti.
Nenoras kurti šeimą susijęs su daugeliu veiksnių
Didelį vaidmenį apsisprendimui kurti šeimą vaidina ne tik santykių niuansai, vengimas įsipareigoti, bet ir šeimos įvaizdžio visuomenėje formavimas, kai nuolat pabrėžiamas „progresyvus“ mąstymas, siejamas su karjeros siekimu, saviraiška, „seksualinio identiteto ieškojimu“, o šeimos kūrimas ir vaikų gimdymas tėra kažkas archaiško.
Jaunimo tarpe formuojamos individualistinės, net antišeiminės nuostatos ir nereikia stebėtis, kad jos tampa madingomis, populiariomis. Šie procesai vyksta ne tik pas mus, bet mažos šalies išlikimui jie kur kas reikšmingesni, negu didelės.
Ekonominis neapibrėžtumas jaunų žmonių apsisprendimui kurti šeimą ir gimdyti vaikus daro didelę, gal net lemiamą įtaką. Kada jauni žmonės nesijaučia tikri dėl pakankamų pajamų ar galimybių įsigyti būstą, derinti vaikų priežiūrą su profesine veikla, šeimos kūrimas ir vaikų gimdymas atidėliojamas, praleidžiant biologiškai optimalų amžių.
Kas Lietuvoje daroma kuriant šeimos kūrimui ir vaikų gimdymui palankią aplinką? Deja, rimtu požiūriu į šeimos politiką Lietuvoje pasigirti negalime.
Priešingai, jai skiriamas vis mažesnis dėmesys, pirmenybę suteikiant pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Žinoma, sunkiausioje padėtyje atsidūrusiems Lietuvos gyventojams svarbu padėti. Bet nemažiau svarbu numatyti priemones, kad didžioji dalis šeimų ir jose augančių vaikų nepatektų į pažeidžiamųjų gretas.
Demografinių klausimų sprendimui didelę įtaką turi politinės valios trūkumas.
Demografinių klausimų sprendimui didelę įtaką turi politinės valios trūkumas, nesugebėjimas arba nenoras įvertinti egzistencinius iššūkius mūsų visuomenei ir nusistatyti valstybės strateginius prioritetus. Kad ir kaip skeptiškai būtų vertinamos valstybės taikomos gimstamumo skatinimo priemonės, įvairių šalių tyrimai ir geroji patirtis rodo, kad kuriant šeimai palankią aplinką svarbiausios ekonominės paskatos, sąlygų darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimui sudarymas, pakankama ir kokybiška socialinė infrastruktūra, teigiamo šeimos įvaizdžio formavimas.
Kalbant apie konkrečias priemones, susijusias su išvardintomis kryptimis, svarbu suprasti, kad kiekvienam vaikui skiriami pinigai yra daugiau vaikų skurdo mažinimo įrankis. Jei „demografinė žiema“ būtų pripažįstama kaip spręstina problema, pagalba šeimai neturėtų apsiriboti tik „vaiko pinigais“. Socialinio teisingumo požiūriu „vaiko pinigų“ įvedimas yra teisingas žingsnis.
Dėl ko įvedant vaiko pinigus buvo panaikintas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis(PNPD) šeimoms, auginančioms vaikus, rimtų argumentų taip ir nebuvo pateikta. Išskyrus tai, kad PNPD galėdavo pasinaudoti tik tos šeimos, kurių nariai dirbo ir gavo vidutines arba didesnes pajamas, t. y. PNPD būdavo labiausiai naudingas tiems, kurie uždirba 700–800 eurų neatskaičius mokesčių.
Nedirbantiems arba mažiausių pajamų gavėjams PNPD būdavo mažiausiai naudingas. Bet juk visuomenės interesas skatinti žmonių motyvaciją dirbti, o ne tenkintis išlaikytinio dalia. Turime pripažinti, kad vaikai turi turėti vienodas galimybes siekti įsitvirtinimo visomenėje, nepriklausomai nuo tėvų socialinio statuso. Visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų pajamų, mokant universalią išmoką už vaikus, panaikinama diskriminacija tų tėvų, kurie gauna mažesnes pajamas arba negali dirbti.
Taip, tokiu būdu prisidedama prie didesnio šeimų finansinio stabilumo ir vaikų skurdo mažinimo. Tačiau kartu turėtume išlaikyti balansą visuomenėje tarp motyvacijos dirbti ir rūpesčio šeima, atsakomybės prisiėmimo už savo šeimą. PNPD lengvatos šeimoms, auginačioms vaikus, prie to prisidėtų. Kalbant apie „vaiko pinigus“, dažnai minimas Lenkijos pavyzdys, kur nuo 2016 metų vykdoma programa 500+. Pagal ją gimus antrajam vakui šeimos už kiekvieną vaiką gauna po 500 zlotų (apie 116 eurų) per mėnesį. Lenkijoje tokia programa prisideda prie gimstamumo skatinimo. Ir tai pasiteisina: Eurostato duomenimis per pastarąjį dešimtmetį gimstamumas Lenkijoje ne mažėjo, o išaugo dešimtadaliu. Nors rezultatai ne tokie, kokie išspręstų demografines problemas, bet ilgalaikėje perspektyvoje – tai yra žingsnis į priekį, kuo mes pasigirti negalime.
Jei rimtai imtumėmės demografinių problemų sprendimo, turėtume įvertinti galimybes palengvinti dirbančių tėvų padėtį. Ne tik per „vaiko pinigus“ ar kitas tiesiogines išmokas, bet ir per papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio diferencijavimą priklausomai nuo vaikų skaičiaus, t. y. per tą patį PNDP.
Juk dirbantys tėvai gali turėti papildomų išlaidų, pavyzdžiui, dėl auklės samdymo ar neformalaus vaikų švietimo. Tokia paramos forma kartu būtų efektyvesnė, nes ją žmogus užsitikrina, kai dirba ir moka mokesčius. PNPD grąžinimas – vienas iš galimų sprendimų. Beje, tokiose šalyse kaip Vokietija ar Prancūzija, kur šeimai, kaip pagrindinei globos institucijai skiriamas didelis dėmesys, pajamos apmokestinamos atsižvelgiant į gyventojų šeiminę padėtį, kada sutuoktiniai laikomi vienu mokesčių mokėtoju. Jeigu jie gauna skirtingo dydžio pajamas, tai leidžia šeimai sumažinti mokestinę naštą, lyginant su tuo, jei jie būtų apmokestinami atskirai.
Žinoma, toks pajamų mokesčio sistemos administravimas reikalauja sąnaudų, bet tai išsprendžiama problema. Ypač galvojant apie ateitį. Svarbi kryptis kuriant šeimai palankią aplinką – galimybės derinti darbą su vaiko priežiūra.
Didelei daliai Lietuvos šeimų vaiko auginimas reiškia finansinius sunkumus.
Nuo 2017 m. įsigaliojo Darbo kodekso pataisos, įvesti penki galimi darbo režimai, leidžiantys darbdaviui, pasitarus su darbuotoju nuspręsti, kurį darbo laiko režimą taikyti visoje įstaigoje arba konkrečiam žmogui taip, kad per savaitę būtų dirbama 40 valandų, o su viršvalandžiais - ne ilgiau kaip 48 valandas. Kaip tai realiai veikia, gali atskleisti tik specialus tyrimas, nes tokių darbo režimų taikymas priklauso nuo darbdavių valios ir jų požiūrio į šeimą.
Problema ta, jog didelei daliai Lietuvos šeimų vaiko auginimas reiškia finansinius sunkumus, kuomet smunka ne tik bendrosios pajamos, bet ir padidėja išlaidos.
Palankios sąlygos kurti šeimą jauniems žmonėms?
Su dideliais iššūkiais susiduria jauni žmonės, kurie šeimas kuria ir susilaukia vaikų dar studijuodami ir neturėdami darbo stažo. Atkreipkime dėmesį, kad tinkamiausias amžius susilaukti vaikų praleidžiamas studijuojant. Palankių sąlygų kurti šeimą jauniems žmonėms nėra. Savaime suprantama, kad jauni žmonės atidėjinėja šeimos kūrimą ir vaikų gimdymą, kai jau yra karjeros galimybės, įsigytas būstas ir „normali“ alga.
Deja, motinystė ir tėvystė vyresniame amžiuje neretai siejasi su vaisingumo problemomis, atskleidžia ir kitų iššūkių. Jei visuomenė gebėtų mąstyti ne tik apie šią dieną, bet ir į perspektyvą, suvoktų, kad sąlygų sudarymas jauniems tėvams ir vaikų gimimas atsipirks visai visuomenės ateičiai. Darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo klausimas galėtų apimti ir tam tikros socialinės įtampos tarp studijų ir vaikų auginimo sumažinimą. Prie to vis didesnį aktualumą įgyja vaiko priežiūros infrastruktūros plėtra, kokybiškų, prieinamų, patogių vaiko ugdymo paslaugų kūrimas. Neišnaudotų priemonių, kaip gerinti šeimai palankią aplinką, skatinančią gimstamumą, yra. Dėl ko neiname tuo keliu? Ar tikrai visos šalys tokios abejingos šiai problemai?
Greitų visuotinai pripažintų ir efektyvių sprendimų dėl gimstamumo didinimo nėra.
Turime pripažinti, kad greitų visuotinai pripažintų ir efektyvių sprendimų dėl gimstamumo didinimo nėra, bet gerosios praktikos bandymų, iš kurių galėtume mokytis, nestinga. Jei suvoktume demografijos klausimo prioritetą, atkreiptume dėmesį, kad yra šalių, kuriose demografijos ir šeimos politikai yra skiriamas didelis dėmesys, skiriant net atskiras ministerijas.
Galime sutikti ar nesutikti su paminėtų šalių užsienio politika ar kitais priimamais sprendimais, bet geroji šeimos politikos patirtis kalba faktais.
Vengrijos pavyzdys
Vienas iš tokių pavyzdžių 2019 m. užsibrėžta įgyvendinti ilgalaikė didelės apimties programa Vengrijoje „Šeimos apsaugos akcija“. Ja siekiama vykdyti tokią šeimos politiką, kad galėtų gimti kiekvienas vaikas, kurio šeima norėtų.
Šalis išsikėlė sau tikslą tapti savarankiška, kad joje klestėtų gyventojai ir ekonomika, pirmiausiai sudarant palankias sąlygas šeimoms. Veiksmų planas pasireiškia labai konkrečiomis priemonėmis: viena vertus, palengvinamas būsto įsigijimas ir pritaikytos lanksčios sąlygos, siekiant darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo. Šį planą lydi finansai: 2019 m. ir 2020 m. biudžetuose tam buvo skirta daugiau nei 625 mln. eurų.
Antra vertus, programa subsidijomis padeda jaunoms poroms sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, nepriklausomai nuo jų finansinio pajėgumo grąžinti paskolą bankui, bet dėl to, kad yra jaunos šeimos, į kurias šalis investuoja kaip į ateities užtikrinimo galimybę.
Nuosekliai vystydama būsto politiką jaunoms šeimoms, minėtos programos vykdytojai suvokia, kad tinkamas būstas, įskaitant jo dydį ir technines galimybes, yra vienas iš pagrindinių veiksnių planuojant šeimą. Pirmenybę jie teikia jaunų porų, planuojančių turėti vaikų, ir šeimų su vaikais būstų subsidijoms. Subsidijuojama suma priklauso nuo vaikų skaičiaus, buto dydžio bei energijos vartojimo efektyvumo. Kaip subsidijos jaunoms šeimoms atrodo realybėje? Jei susituokia pora, kai žmonai yra 18–40 metų ir bent vienas iš poros turi bent 3 metų draudimą, ji gali kreiptis į banko skyrių dėl asmeninių paskolų be palūkanų iki 31 250 eurų. Paskola grąžinama per 20 metų laikotarpį, mokant ne daugiau kaip 160 eurų per mėnesį.
Jei per 5 metus šeimoje gimė bent vienas vaikas, 3 metus jiems nereikės mokėti įmokų ir jie turės teisę gauti subsidiją be palūkanų per visą terminą. Jei gimsta antras vaikas, grąžinimas atidedamas dar 3 metams ir nubraukiama 30% paskolos. Jei gimsta trečias vaikas, šeima atleidžiama nuo viso likusio skolos grąžinimo.
Tiesa, į vaikų skaičių yra įtraukiami tik vaikai, gimę arba įvaikinti po to, kai pateikta paskolos paraiška. Valstybė yra suteiktų paskolų garantas.
Atskiros subsidijos skiriamos jaunimui, siekiant skatinti šeimų, turinčių ar auginančių vaikus, su būstu susijusių tikslų įgyvendinimą. Šiuo metu šeimos su vienu vaiku taip pat gali gauti subsidiją būstui. Subsidiją taip pat galima įsigyti naudotiems butams įsigyti arba esamiems plėsti. Pareiškėjų skaičius ir subsidijos suma labai auga.
Vien būstu, žinoma, neapsiribojama. Daugiavaikėms šeimoms padedama įsigyti automobilį. Šeimos, kuriose auga trys ir daugiau vaikų, pirkdamos naują automobilį su mažiausiai septyniomis sėdimomis vietomis, gali gauti nuolaidą, kuri iki 50% sumažina automobilio pirkimo kainą ir šeimoms nereikia gauti tiesioginių išmokų.
Motinos, kurios augina mažiausiai 4 vaikus, iki jų pensijos visiškai atleidžiamos nuo gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Seneliai, kurie nėra pensininkai, gali imti vaiko priežiūros atostogas, jei įsipareigoja rūpintis savo anūkais vietoj dirbančių vaiko tėvų. Reikia pripažinti, kad pas mus tokia galimybė irgi yra.
Plečiant vaikų darželių pajėgumus pagal minėtą programą siekiama, kad bet kuris tėvas galėtų savo vaiką vesti į darželį, jei jis ar ji to nori. Privačių paslaugų teikėjai vaidina pagrindinį vaidmenį vaikų darželių plėtros programoje. Už vaikų darželio plėtros programos įgyvendinimą atsakingas Žmogiškųjų išteklių ministras(tokia ministerija padeda išvengti siauro žinybiškumo).
Taikant minėtas priemones šioje šalyje sumažėjo skyrybų ir padaugėjo sudarytų santuokų. Per trumpą programos priėmimo laiką negalima daryti grandiozinių išvadų, bet akivaizdu, kad gimstamumas šioje šalyje nemažėja, emigracijos mastus tai irgi įtakoja šalies išlikimui palankia kryptimi.
„Minkštosios kompetencijos“ skatinant reemigraciją
Kai kalbame apie imigraciją ar reimigraciją, matome taip pat gerųjų patirčių. Prieš skatindami imigraciją iš kitų šalių, prisiminkime, kokias priemones naudojo Izraelis, iš viso pasaulio kviesdamas atvykti tautiečius. Ir čia ypatingą svarbą įgyja vadinamų „minkštųjų“ kompetencijų vystymas ir panaudojimas.
Kokiu rūpesčiu ir globa buvo sutinkamas kiekvienas tautietis, pasiryžęs atvykti ir kurti savo valstybę! Iš viso pasaulio sugužėję asmenys ir šeimos iš karto buvo apgyvendinami, mokomi hebrajų kalbos, ieškoma galimybių, kaip geriausiai jie gali įsikomponuoti į valstybės statymą, iš karto sutvarkoma palanki teisinė bazė. Jei analogiškai pasitiktume norinčius grįžti savo tautiečius, neabejoju, kad grįžtančių padaugėtų. Ir jie galėtų geriau integruotis į pažįstamą terpę negu kiti imigrantai. Ir dar patirtį naudingą parsivežtų...
Už labai svarbų klausimą atsakingi visi ir nei vienas.
Konkretūs pasiūlymai steigti asmens, atsakingo už demografiją, pareigybę tiesiogiai Seime, verti dėmesio. Gal tai padėtų išvengti kolektyvinės atsakomybės, kai už labai svarbų klausimą atsakingi visi ir nei vienas. Antra vertus, vienas atsakingas asmuo greitai gali būti traktuojamas kaip „atpirkimo ožys“, turintis didelę atsakomybę, bet mažai galių ją paversti realiais darbais.
Istorinė patirtis ir net neseniai pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl Nacionalinio saugumo parodo, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitarti, kai mato realią rimtą grėsmę valstybės ateičiai.
Niekas negali paneigti, kad demografijos klausimai ir šeimos politika yra kaip tik tos sritys, kurioms labai reikia politinės valios rimtiems šeimai palankiems sprendimams priimti ir užtikrinti jų įgyvendinimą.
Tikėkimės, kad nereikės laukti dar 20 metų, kad demografijos klausimui realiai būtų skiriamas prioritetas. Tikiu, kad yra Lietuvoje politikų, visuomenės veikėjų, sąmoningų žmonių, kurie gebės imtis realių veiksmų demografinei situacijai Lietuvoje gerinti.
Ramunė Jurkuvienė – Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė
