Į tai atsakymo ieško daugelis valstybių, bet efektyvius sprendimus rasti tikrai labai sunku. Priimta daugybė strategijų (nuo 2004m. buvo patvirtinta Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija, parengtas jos įgyvendinimo planas, 2018m. priimta nauja Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija), bet reikšmingus situacijos pokyčius realiame gyvenime įžvelgti sunku. Juk kiekvienas žmogus pats tvarko savo gyvenimą, nenori būti valdomas. Ir tai teisinga.
Valstybės, suvokę ypatingą šeimos reikšmę, įrašė savo konstitucijose, kad šeima – yra valstybės ir visuomenės pagrindas.
Antra vertus, mes, žmonės, galime jaustis saugiai, savarankiškai siekti savo tikslų tik tada, kai gyvename visuomenėje, gebančioje veikti pakankamai darniai. Tam reikia išmokti susitarti tarpusavyje, sudaryti ekologinę aplinką ne tik apčiuopiama fizine, bet ir santykių prasme. Juk žmogus negali gyventi be švaraus oro, be skaidraus vandens, be sveiko maisto... Bet lygiai taip pat jis negali gyventi be meilės, jautimosi reikalingu, suprastu, labai svarbiu, priimtu. Be šių dalykų jis kenčia. suserga, nemato savo gyvenimo prasmės. Kur jis išmoksta šių dalykų? Pirmiausia, žinoma, savo šeimoje.
Šeima – valstybės ir visuomenės pagrindas. Bet... gal tik „popieriuje“?
Valstybės, suvokę ypatingą šeimos reikšmę, įrašė savo konstitucijose, kad šeima – yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Kad tai būtų įgyvendinama įkūrė atitinkamas institucijas-Šeimos ministerijas, šeimos komitetus parlamentuose, šeimos tarybas. Juk akivaizdu, kad daugiau gyventojų turinčios šalys turi didesnes galimybes įvairiose srityse, negu nykstančios. Neveltui grėsmė šeimai pripažinta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.
Bet vienas dalykas įrašyti teiginį, o kitas –jo laikytis realybėje. Jeigu tikrai šeima būtų matoma kaip valstybės pagrindas, tai pagrindinis rūpestis valstybėje ir būtų galvoti, kaip sustiprinti šeimą. Tam rūpesčiui turėtų dirbti visos valstybės sistemos: sudarytos sąlygos nebūtinai dideliam, bet tvariam šeimos verslui, numatytos konkrečios priemonės, užtikrinančios jaunoms šeimoms galimybes apsirūpinti būstu, auginti vaikus, užtikrinti jų tinkamą išsilavinimą, sveikatą, globoti pasiligojusius šeimos narius.
Šeimos politika turėtų spręsti apie valstybės vaidmenį padedant šeimai. Pirmiausia, sudarant sąlygas pačiai tvarkytis. Jei reikia, suteikti paslaugas, žinoma, gerbiant šeimos vientisumą, privatumą ir iniciatyvumą. Dabar šeima, deja, iš visuomenės pagrindo dažnai tampa įvairių sistemų aptarnavimo įrankiu. Kol šeima iš tikrųjų nebus laikoma valstybės ir visuomenės pagrindu, tol šeima nyks.
Seimo nariai dar 2017 m. ne tik pastebėjo, kad šeima kaip socialinis institutas turi būti stiprinamas, bet ir sukaupę politinę valią priėmė Šeimos stiprinimo įstatymą.
Liūdniausia, kad valstybės vyrai ir moterys mato, koks tai sunkus darbas. O nuo sunkumų dažniausiai bėgama, vengiama atsakyti į tą sunkų klausimą, kuris iškeltas aukščiau. Kas primins visuomenės išrinktai valdžiai, kad LR Konstitucijos, priimtų strategijų ir nutarimų reikia laikytis, o įgyvendinimui to, kas nuspręsta, reikia elementariai skirti lėšų ir veikimo priemonių? Tai turi atlikti pačios šeimos. Bet kaip? Koks nuoseklus, aiškus, stabilumą skatinantis, o ne griaunantis mechanizmas gali padėti pastoviai priminti valstybei apie šeimas? Vienas iš bandymų yra šeimos tarybos. Kas jos yra ir kaip atsirado?
Seimo nariai dar 2017 m. ne tik pastebėjo, kad šeima kaip socialinis institutas turi būti stiprinamas, bet ir sukaupę politinę valią priėmė Šeimos stiprinimo įstatymą, pagal kurį šeimoms ir jas atstovaujančioms organizacijoms buvo suteikta tam tikra galimybė turėti patariamąjį balsą savivaldybėse. Taip atsirado savivaldybių šeimos tarybos. Jose prie bendro stalo sėda savivaldybės tarybos nariai, savivaldybės tarnautojai ir šeimų organizacijų atstovai.
2019m. Seime buvo nuspręsta tokią tarybą kurti ir prie Seimo. Pagal Šeimos stiprinimo įstatyme nurodytus kriterijus šeimų organizacijų, mokslininkų ir savivaldybių šeimos tarybų atstovai buvo pakviesti į Nacionalinę šeimos tarybą. Taip ši Taryba buvo suformuota. Ši taryba turi patariamąją -ekspertinę galią (ne sprendžiamąją). Seimo nariai, atsiradus šiai Tarybai, įgyja galimybę ne pagal savo asmeninę patirtį priimti sprendimus, bet tartis su šeimomis per šią tarybą. Kitaip tariant ši taryba vis primins Seimui apie šeimų situacijas, šeimų problemas ir siūlys spręsti tuos sunkius klausimus.
Didžiausias iššūkiai – negebėjimas išklausyti ir tartis
Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriama steigiant šeimas atstovaujančią Nacionalinę šeimos tarybą? Iššūkių labai daug. Pirmiausia, tai labai paplitęs Lietuvoje žinybinis, o ne valstybinis požiūris į problemas. Išsivaduoti iš siauro žinybiškumo ir matyti tai, kas mus jungia, o ne akcentuoti tai, kas skiria-daug pastangų reikalaujantis darbas. Kadangi Tarybai svarbiausia - šeimų gerovė, Tarybos nariai siekia, kad kiekvienai valdžiai, kuriai pavesta šeima rūpintis, kuo labiau tai pasisektų, nepriklausomai nuo to, kokia politinė jėga tuo metu yra valdžioje.
Lietuvos oficialiose struktūrose yra didelė problema dėl įgūdžio tartis, siekiant viešo intereso, bendro gėrio, bendro tikslo, jeigu jis yra ne pinigai.
Vienas iš pagrindinių Tarybos uždavinių, įrašytų Šeimos stiprinimo įstatyme, siekti kuo geresnio bendradarbiavimo tarp šeimos politiką formuojančių institucijų: tarp ministerijų ir Seimo, tarp savivaldybių ir Nacionalinės valdžios, tarp centrinės ir vietinės valdžios, valstybės ir visuomenės (šeimų). Čia galima įžvelgti Tarybos, kaip tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiptintojo vaidmenį.
Lietuvos oficialiose struktūrose yra didelė problema dėl įgūdžio tartis, siekiant viešo intereso, bendro gėrio, bendro tikslo, jeigu jis yra ne pinigai. Ypač oficialiuose susirinkimuose įprasta kalbėti monologu: vadovas kalba, pavaldiniai tyli, kai kada kažką pridurdami. Bet tai nėra tarimasis. Dialogo kultūra kuriama tada, kai vieno žmogaus išsakytos mintys sukelia minčių kitiems susirinkimo dalyviams ir jie reaguoja, kartu ieško ir randa naujus sprendimus, iš kurių renkasi optimalų, t.y. geriausią.
Šios kultūros turime mokytis. Demokratija remiasi dialogu. Per daugelį metų esame išmokyti arba pasyviai laukti, ką nuspręs valdžia(o po to burbėti ir reikšti nepasitenkinimą) arba kovoti, prieštarauti, įtikinėti. Tačiau labai svarbūs įgūdžiai teikti konstruktyvius pasiūlymus, kylančius išanalizavus gyvenimo tikrovę, išieškoti daugybę sprendimo variantų ir pasirinkti patį geriausą. Šeimos taryboje dirbame dialogo principu. Ir taip bandome kalbėtis tarpusavyje ir su sprendimo galią turinčiais asmenimis valdžioje. Galite įsivaizduoti, kaip tai nelengva.
Kitas paplitęs dalykas, kad kurdami teisės aktus valdininkai dažnai neįsivaizduoja, kaip tai realiai gali būti įgyvendinta. Pamirštama, kad naujai sukuriamai įstaigai prie Seimo(pavyzdžiui Nacionalinei šeimos tarybai) reikalingos patalpos, nepagalvojama, už kokius pinigus jos bus įrengtos, kad dirbantiems žmonėms reikalingi baldai, ryšio priemonės, bendravimo su visuomene įrankiai - svetainės sukūrimas, jos aptarnavimas ir t.t. ir t.t.
Be viso to įstaiga tiesiog negali funkcionuoti. Visa tai įrodžius, įmanoma valdininkus įtikinti, kad šie elementarūs dalykai reikalingi, bet tam reikia daug pareiškimų, laiko ir kantrybės. Manau, kad tai yra paveldas iš sistemos, kurioje buvo pamirštamas žmogus kaip gyva būtybė. Pamenu situaciją iš ”anų laikų”, kai architektai suprojektavo didžiulį namą ir užmiršo, kad jame reikalingi...tualetai. Jei užmirštama, kokiam tikslui realiai dirbama, nesunkiai taip gali atsitikti.
Labai dažnai norima, kad vadžia atspėtų, ko žmonėms reikia. Net ir nepasakius. Tačiau, kai valdžia „spėja“ - žmonės dažnai nelieka patenkinti.
Analogiškai gali atsitikti ir su kitais teisės aktais. Taip pat ir liečiančiais šeimas. Teisės aktas gali labai gražiai skambėti, būti puikiai parašytas, bet gyvenime veikti visai kitaip egu planuota. Arba tiesiog neveikti. Dėl to labai svarbu, kad teisės aktų kūrėjai gautų grįžtamąjį ryšį, kas veikia, o kas taisytina. Vėl grįžtame prie šeimos tarybų reikalingumo. Žinoma, mūsų žmonės, taip pat ir šeimos, yra nepratę susitelkti ir išreikšti tą grįžtamąjį ryšį.
Labai dažnai norima, kad vadžia atspėtų, ko žmonėms reikia. Net ir nepasakius. Tačiau, kai valdžia „spėja“ - žmonės dažnai nelieka patenkinti, jei jie patys nėra įtraukti. Aišku, vien pasakyti apie savo problemas toli gražu neužtenka. Reikia, kad valdžia išmoktų priimti tą grįžtamąjį ryšį. Net ir tada, kai jis yra nemalonus, kas pasitaiko dažnai. Tokių įgūdžių, oi kiek dar daug reikia visiems mokytis... Atrodo, jau 30 metų valstybėje vyksta pokyčiai, bet egzistuoja gausybė pavyzdžių, kai koks nors valdžios vyras ar moteris vis dar nuoširdžiai nustemba sužinojęs, kad grįžtamasis ryšys ir jo priėmimas yra elementarūs ir būtini demokratijos elementai.
Ką veikia Nacionalinė šeimų taryba arba kiek kadencijų reiks, kad būtų įgyvendinta Konstitucija
Nacionalinėje šeimos taryboje žmonės dirba visuomeniniais pagrindais, turėdami daugybę įsipareigojimų pagrindinėje darbovietėje (iš biudžeto išlaikomų darbuotojų turime tik 2,5 etato). Reikia įsivaizduoti, kiek reikia derinimo, kad Nacionalinės šeimos tarybos nariai paprasčiausiai galėtų susitikti ir dirbti. Galiu tik pasidžiaugti, kad Taryboje yra susirinkę ypatingai kompetetingi ir geranoriški žmonės. Dėl to per trumpą laiką vietoje privalomų 3 susitikimų mums jau pavyko susitikti 10 kartų. Kiekviena Tarybos narė/ys aiškiai nurodė savo veiklos sritis ir įsipareigojimus, kuriuos prisiima veikdami Taryboje.
Jau pavyko susitikti su naująja Socialinės apsaugos ir darbo ministre ir kitais svarbiais asmenimis. Susitikimai praėjo tikrai konstruktyviai ieškant sprendimų. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakviesti Tarybos nariai pateikė šiuo metu ruošiamam LR vyriausybės programos įgyvendinimo planui ištisus paketus konkrečių pasiūlymų, kurie buvo suformuluoti atsižvelgiant į naujos Vyriausybės programą.
Ekspertai vienu balsu pabrėžia, kad išsamios informacijos apie šeimoms kylančių problemų mastą neįmanoma gauti.
Tarybos nariai gilinasi į daugybę sričių, pradedant darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo sąlygomis, palyginamąja šeimos politika Šiaurės Europos šalyse (lyginant su Lietuva), psichologiniais paauglių ypatumais, baigiant vaikų gerovės tyrimais, vaikų globos organizavimo klausimais, nesmurtinio elgesio ugdymu šeimoje, pagalbos šeimoms, auginančioms vaiką su negalia organizavimu.
Ekspertai vienu balsu pabrėžia, kad išsamios informacijos apie šeimoms kylančių problemų mastą neįmanoma gauti, nepaisant tikrai geranoriško statistikoje dirbančių specialistų nusiteikimo, nes ji... tiesiog nerenkama. Akivaizdu, kad neturint išsamios analizės ir pasiūlymus pateikti konkretiems sprendimams nėra lengva. Sveikintina būtų Seimo narių iniciatyva sukurti Šeimos pakomitetį, kuris padėtų formuoti nuoseklią šeimos politiką.
Tad manau, kad Nacionalinė šeimos taryba tikrai dar ilgai nepristigs darbo. Žinoma, reikia suprasti, kad šis darbas nepastebimas. Juk labai lengva pastebėti nuolat iš televizijos ekranų kalbantį politiką, bet tikrai sunku pamatyti ir suprasti ekspertą, kruopščiai renkantį medžiagą tiems duomenims, kuriuos politikas naudoja. Tačiau nereiškia, kad šis darbas yra mažiau svarbus.
Ir vis tik, manau, kad pati svarbiausia ir sunkiausia veikla yra išgirsti šeimų balsą ir įgalinti šeimas kalbėti. Šiai veiklai neužtenka kelių kadencijų, jei norime, kad būti įvykdyta tai, ką skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilties neprarandu, kad tai yra įmanoma.
Doc. dr. Ramunė Jurkuvienė yra Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė.
