Neneigsiu, kad po 23-ejų metų nėra lengva kaskart iš naujo išryškinti 1991 metų sausio žudynių svarbą. Tačiau ar tokie namų darbai, tarsi mokinuko nusirašyti per pertrauką nuo kaimyno, nekompromituoja Nepriklausomybės aukų atminimo, nesumenkina jo reikšmės?
Akivaizdu, kad neužmirštuolės idėją autoriai nusižiūrėjo nuo britų. Galbūt tie lietuviai, kurie yra matę Jungtinėje Karalystėje būrius raudonųjų aguonų prisisegusių žmonių, nutarė “gėlių akciją” pakartoti Lietuvoje.
Atminties aguona atsirado 1920 metais, pagerbiant žuvusius karius. Idėjos įkvėpimo šaltinis – Pirmojo pasaulinio karo metais galvas už tėvynę padėjusių karių atminimui parašyta poema „Flandrijos laukuose“. Poemos autorius – Kanados gydytojas ir karininkas John McCrae pats matė, kaip žuvo jo bičiulis, ir tai įkvėpė jį parašyti poemą apie aguonas, pražydusias laukuose, kur krito jo kovos draugai. Nuo to laiko minint lapkričio 11-ąją – Atminties dieną Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje prisimenami visi kariai, žuvę ginkluotuose konfliktuose nuo 1914 metų.
Atminties aguoną sugalvojo Moina Michael, kuri, įkvėpta šių jausmingų eilių, 1918 metų lapkritį pasirodė viešame renginyje įsisegusi iš šilko sudėliotą aguoną ir padovanojo jas dar 25 renginio dalyviams. Po poros metų atminties aguonos buvo patvirtintos kaip atminimo simbolis.
Jungtinėje Karalystėje aguonų žiedus, kuriuos galima įsisegti į atlapą, platina Karališkasis britų legionas. Likus savaitei iki Atminties dienos, šiuos seną tradiciją turinčius atminties ženklus gatvėje platina savanoriai. Už juos surinktos aukos naudojamos finansinei, socialinei, politinei paramai žmonėms, kariavusiems Jungtinės Karalystės karo pajėgose. Taigi kiekvienas, įsisegęs aguonos žiedą, pats asmeniškai padarė gerą darbą.
Kodėl neužmirštuolės autoriai, nusirašydami gerą idėją, nesugebėjo suprasti jos esmės?
Kodėl neužmirštuolės autoriai, nusirašydami gerą idėją, nesugebėjo suprasti jos esmės? Pagaminus atminimo ženklelius (nebūtinai su neužmirštuolėmis) iš geranoriškai aukojamų už juos lėšų būtų galima paremti žmones, dalyvavusius Lietuvos laisvės byloje, tačiau stokojančius paramos ar pagalbos. Juk sąmoningumo ir atjautos buvo mokomasi ant barikadų prie Seimo ir TV bokšto, kai šildėmės prie laužų, dalydamiesi gerų žmonių parūpinta arbata.
Ar ne geriau už neužmirštuoles tas dienas mums primena Laisvės liepsna, atspindėta ženklelyje, kurį daugelis Sąjūdžio dalyvių segasi iki šiol? Beje, Laisvės liepsnos logotipą taip pat galima atsisiųsti iš Seimo tinklapio, kur jis tradiciškai pažymi Sausio 13-osios minėjimo programą. Kam prireikė nusikopijuoti dirbtinę neužmirštuolę, į užmaršties archyvą siunčiant Gedimino stulpus su Laisvės liepsna?
Šiemet ne vienas Sausio 13-osios žudynių dalyvis, pakviestas į minėjimą Seime, pasijuto statistu, reikalingu tik tam, kad būtų kam salėje klausytis kalbų. Panašiai jautėsi ir Sausio 13-osios aukų artimieji pirmųjų asmenų pašonėje Antakalnio kapinėse. Gaila, kad oficialūs renginiai vis labiau primena sovietines šventes, į kurias eiti buvo būtina, tačiau poreikio juose dalyvauti niekas nejautė.
Ar mūsų laikų istorija nepradings tokiuose oficialumo šalčiu dvelkiančiuose minėjimuos, ar taip neprarasim Laisvos valstybės dvasios? Dirbtinės neužmirštuolės negali atstoti to, kas tikra.
