Šalyje klestėjo lyčių lygybė, brolybė ir seserybė, bet kažkodėl tos komunizmo statytojų piramidės dugne murkdėsi daugiausia moterys, kurios turėjo teisę į darbą darbo metu ir po darbo. Vaikų auklėjimas, eilės prie deficito (o deficitas būdavo beveik viskas!), vakarienė alkaniems vaikams ir vyrui. Ai, tiesa, ir nepamiršti išlyginti vyro marškinių…Ir taip nuo Kovo 8-os iki kitos Kovo 8-os.
Automobilis buvo prabanga. O automobilį vairuojanti moteris – visiškas ekskliuzyvas. Niekada nepamiršiu, kaip, sykį lenkdamas mano vairuojančią mamą, vienas vyriškis atsigręžęs pasukiojo pirštu ties savo smilkiniu. Mažesnę nuostabą, matyt, jam būtų sukėlusi cirke motociklą apžergusi meška.
Paradoksalu, bet 1911 metais pasiūliusi pasauliui minėti Kovo 8-ąją revoliucionerė Klara Cetkin siekė atkreipti dėmesį į didžiulę moterų diskriminaciją visuomenėje. 1857 m. Niujorko moterų surengta demonstracija, reikalaujant didesnių atlyginimų, davė pradžią vadinamiesiems sufražisčių judėjimams, paplitusiems JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Šis judėjimas, kurio metu moterys grandinėmis prisitvirtindavo prie vartų ir durų, po kelių dešimčių metų davė pirmuosius vaisius: 1893 metais Naujojoje Zelandijoje moterys išsikovojo balsavimo teisę.
Netrukus ja pasekė kelios Europos šalys, kurių tarpe buvo ir Lietuva, kurios moterys visateisėmis savo šalies pilietėmis tapo 1918 metais. Prisiminus Lietuvos istoriją tokia lyderyste gal nevertėtų stebėtis: dar XV a. moterų teisės buvo įtvirtintos bajorų privilegijose, o XVI a. – visuose trijuose Lietuvos statutuose. Už bet kokį bajorės įžeidimą ar kitokį nusižengimą prieš ją kaltininkas turėjo mokėti dvigubai brangiau nei už tokį patį nusižengimą prieš vyrą. Tokia teisė Vakarų Europos šalyse vyravo VII-XIII amžiuose, tačiau vėliau išnyko. Renesanso laikais Lietuvos elito moterys turėjo žymiai daugiau teisių nei jų amžininkės aplinkinėse šalyse, tokiose kaip Rusija ar Lenkija.
Kovojant dėl moterų balsavimo teisės nemenkai pasidarbavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė, 1905-aisiais susibūrusios į Lietuvos moterų susivienijimą savo teisėms ginti. Vyrai, moterims skyrę tik draugių ir pagalbininkių vaidmenis, tos teisės neatnešė ant lėkštutės – ją reikėjo išsireikalauti pačioms. Į moteris, siekiančias karjeros ir viešo pripažinimo, tuomet buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Svarstant, ar į Pirmąją vyriausybę skirti Feliciją Bortkevičienę, emancipuotą moterį, turinčią didelę darbo patirtį su labdaros ir šalpos organizacijomis, nulėmė argumentas: „Bet ji moteris...“ Dėl šio „trūkumo“ F.Bortkevičienė posto negavo. Lietuvos pirmuosiuose seimuose būdavo bent po kelias moteris, tačiau A.Smetonos valdymo laikais moterų politikių praktiškai nebeliko. Jos veikė neformaliai, per savo vyrus ar giminaičius.
O iš sovietmečio prisimenu tik Leokadiją Diržinskaitę, pagarsėjusią Kryžių kalno naikinimu, pasak Kultūros ministro L.Šepečio, „žinojusią savo vietą ir sugebėjimus...“
Tačiau grįžkime prie Kovo 8-osios. Turbūt jokia kita šventė nepatyrė tiek peripetijų Lietuvoje, kiek jų patyrė Kovo 8-oji po Nepriklausomybės paskelbimo. Aukščiausioji Taryba 1990 spalio 25 dieną „panaikino“ Kovo 8-ąją. 1994 metų vasarį kairiųjų jėgų valdomas Seimas priėmė vėl įteisino šią šventę. 1997 metais valdžią gavę konservatoriai Tarptautinę Moters dieną „atšaukė“ vėl. 2002 m. ši data galiausiai buvo įtraukta į atmintinų Lietuvos dienų sąrašą ir jame yra iki šiol.
Sovietinėje mano praeityje Kovo 8-oji buvo fikcija – apsilaupiusių tulpių diena. Laisvoje mano Tėvynėje ši data reiškia tiek, kiek jaučiuosi esanti laisvu ir nediskriminuojamu žmogumi visuomeniniame, politiniame, profesiniame ir asmeniniame lauke. Man nerūpi, kad mano vyras, kuriam Kovo 8-oji asocijuojasi su sovietmečiu ir Aleksandra Kolontaj su jos „stiklinės vandens“ teorija, ignoruoja šią šventę ir neatneša man gėlių. Užtat jis visuomet mane palaiko ir drąsina nebijoti imtis man svarbios ir prasmingos veiklos. Žinau, kad, ištikus nesėkmei, jis manęs nepasmerks. Ir tai yra svarbiausia.
Ir prieš tulpes nesu nusistačiusi. Jei vyrams patinka jas dovanoti moterims, kas gali jiems uždrausti tą daryti bet kurią dieną – kad ir Kovo 8-ąją?
Rasa Baškienė yra Vilniaus m. savivaldybės tarybos narė.
