Jis konstatavo, kad buvusio sveikatos apsaugos ministro V.P.Andriukaičio patvirtinta tvarka, numatanti iš tėvų, norinčių leisti atžalas į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, reikalauti pažymos apie vaikų skiepus nuo poliomielito, tymų ir raudonukės, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama įstatymais, o ne ministro sprendimais.
Įdomu tai, kad šį ministro sprendimą kartu su grupe kitų parlamentarų apskundė LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė (!) Dangutė Mikutienė. Pareiškusi, kad „bet kokie draudimai gali būti nustatyti tik įstatymu”, paliko visuomenę be atsakymo, kokių priemonių reikės imtis prieš sugrįžtančias pandemijas.
Seniai išnaikintų ligų protrūkis realus. Pasaulio sveikatos organizacija iki 2018-2020 m. pasiryžo likviduoti raudonukę ir tymus taip pat ir kaip ir poliomielitą, 2002 m. nugalėtą Europoje. Raudonukė ir tymai Europoje jau buvo prapuolę, bet atsiradus keistiems, dažnai su religiniais įsitikinimais susijusiems judėjimams prieš vakcinaciją, susirgimus tymais vėl pradėta registruoti tūkstančiais. Atsinaujinusių tymų protrūkis kilo Prancūzijoje ir Nyderlanduose – ten, kur atsirado bendruomenės, propaguojančios „sveiką“ – be vakcinų ir vaistų – gyvenimo būdą.
Visuomenę galima apsaugoti nuo užkrečiamų ligų protrūkio, kai paskiepijama 95 procentai jos narių. Šiam procentui mažėjant, ligos atsiranda vėl.
Visuomenę galima apsaugoti nuo užkrečiamų ligų protrūkio, kai paskiepijama 95 procentai jos narių. Šiam procentui mažėjant, ligos atsiranda vėl. Lietuvoje, kurioje skiepijimas nėra privalomas, skiepų saugumu pasitiki 66,7 procentų tėvų, tačiau teise neskiepyti savo vaikų pasinaudoja tik 1 procentas tėvų.
Jų argumentai – pašalinis vakcinų poveikis, kylančios alergijos, kai kas įžvelgia ir farmacininkų norą pelnytis. Vakcinacijos priešininkai teigia, kad savanoriško skiepijimosi lygis Lietuvoje pakankamai aukštas – nuo 93 iki 97 procentų, tad galima nebesiskiepyti.
Paremti mokslu medikų argumentai apie galimų susirgimų grėsmę neskiepytiems asmenims bei jų vaikams skiepų priešininkams nedaro jokio įspūdžio. Vadovaujamasi išankstinėmis nuostatoms bei padrikomis žiniomis, gautomis iš interneto ar pažįstamų, tad tokių asmenų nuomonę pakeisti itin sunku.
Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse visuomenės dėmesys skiepų saugumui itin padidėjęs, kuriamos naujos vakcinos, plėtojama nepageidaujamų reakcijų po skiepijimo priežiūros sistema. Didelis dėmesys skiriamas ir piliečių švietimui, paneigiant mokslu nepagrįstas publikacijas apie kai kurių konservantų nesaugumą, autizmo ryšį su skiepu nuo kokliušo, tymų, parotito, raudonukės ir t.t. Daugelyje šalių nepriimama į darbą ar į aukštojo mokslo įstaigas, jei asmuo nėra paskiepytas nuo tam tikrų ligų.
Grįžkim prie aptariamo ministro įsakymo. Panašu, kad jis gimė iš desperatiško sveikatos apsaugos specialistų noro suvaldyti situaciją, augant vakcinacijos priešininkų skaičiui.
2015 m. Lietuvoje nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta tik 93,4 proc. vaikų, kai tuo tarpu 2008 m. – 97 procentai. Rezultatas – 2012 m. Lietuvoje vėl pasirodę tymai. Pasak vaikų ligų specialisto prof. habil.dr. Vytauto Usonio, nieko naujo po saule – judėjimai prieš skiepus atsirado kartu su skiepais. Lietuvoje toks judėjimas atsirado po Nepriklausomybės paskelbimo, atsiradus galimybei gauti aibę informacijos. „Skiepai tapo savo sėkmės įkaitais“, – sako daktaras. Žmonės nebesusiduria su dingusiomis ligomis, tad jiems atrodo, kad pandemijų laikai baigėsi.
„Žmogaus psichologija veikia taip, kad kol nėra akivaizdžios ir tiesioginės grėsmės, tol nenorima daryti to, kad grėsmės būtų išvengta“, – teigia dr. V.Usonis.
Skiepijimas neužtikrina šimtaprocentinės tikimybės išvengti ligos, jo veiksmingumas gali svyruoti tarp 70-90 procentų. Žmonija nėra atradusi efektyvesnės priemonės už skiepus, kurių pagalba sukuriamas kolektyvinis imunitetas, apsaugantis imlius asmenis nuo kontakto su užkratu.
Skiepijimas neužtikrina šimtaprocentinės tikimybės išvengti ligos, jo veiksmingumas gali svyruoti tarp 70-90 procentų.
Tėvai, atsisakantys skiepyti savo vaikus, daro jiems didelę žalą, pasmerkdami rizikai susirgti sunkiomis ligomis. Ne mažesnę grėsmę toks elgesys kelia ir paskiepytiems žmonėms, nes, kaip minėta, vakcinos veiksmingumas nėra šimtaprocentinis.
Vaiko teisių konvencija garantuoja vaikui geriausią įmanomą sveikatos pagalbą, tad Slovėnijos Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad skiepytis verta, o tėvai, vengiantys skiepyti savo vaikus, pažeidžia Vaiko teisių konvenciją. Vaikas – ne tėvų nuosavybė, jis turi esminę teisę į geriausią sveikatos priežiūrą.
Tėvai, savo paskiepytus vaikus leidžiantys į ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigas, pagrįstai gali nepageidauti, kad jų vaikai šias įstaigas lankytų kartu su neskiepytais vaikais. Ar Lietuvoje kas nors pasirengęs apginti tokių vaikų, o taip pat ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojų teises?
Kol kas kalbama tik apie galimas baudas tėvams, atsisakantiems skiepyti savo vaikus. Visuomenė gali nepageidauti iš savo mokamų mokesčių finansuoti savo noru atsisakiusių skiepytis asmenų gydymą, pastariesiems susirgus. Bet vaikai neatsako už savo gimdytojų kvailumą, tad reikėtų ieškoti protingesnių sprendimų.
Asmens teisės nėra absoliučios. Europos žmogaus teisių teismas yra nutaręs, kad privalomi skiepai prilygsta teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kaip jį užtikrina Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, ribojimui. Tuo pačiu šis teismas pripažįsta, kad toks įsikišimas gali būti atliktas „įstatymų numatytu atveju“, jei siekiama tikslų, kurie yra teisėti ir „būtini demokratinėje visuomenėje“.
Augantis vakcinacijos priešininkų skaičius Lietuvoje sukuria prielaidą imtis tokio įsikišimo, siekiant apsaugoti visuomenę nuo grįžtančių sunkių ligų. Mūsų šalies įstatymų kūrėjai turėtų išspręsti šią dilemą, teikdami Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas.
