52 šalys yra uždraudusios fizinių bausmių taikymą šeimoje nacionaliniuose įstatymuose, tarp jų – 29 Europos šalys: Estija (2014), Lenkija (2010), Rumunija (2004), Ukraina (2004), Islandija (2003), Vokietija (2000), Latvija (1998), Danija (1997), Suomija (1983), Švedija (1979) ir kt. 2016 m. gruodžio mėnesį Prancūzija irgi priėmė šį įstatymą.
Pastaruosius mėnesius visuomenėje vyko aršios diskusijos apie tai, kodėl toks įstatymas reikalingas, jei prievarta ir smurtas mūsų teisės aktais jau seniai uždrausti. Sausio 17 d., Seimui rengiantis svarstyti numatomas įstatymo pataisas, vyko net du alternatyvūs piketai: viename reikalauta uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, kitame, akcentavusiame padorių šeimų saugumą ir ramybę, buvo ir tokių teiginių, kad „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“.
Petrui Gražuliui paprašius ir pakankamam skaičiui Seimo narių tą prašymą palaikius, pataisų svarstymas buvo atidėtas pavasariui. Laukus 20 metų galima palaukti ir du mėnesius, nieko nenutiks…
Deja, nutiko. Kėdainiuose savo namuose iki mirties buvo sumuštas berniukas. Jo istorija apnuogino mūsų valstybės neįgalumą apginti savo vaikus. Tokių ir panašių istorijų šiemet 27-ius laisvės metus švęsiančioje Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Vaikų reikalai mūsų valstybėje visuomet buvo trečiaeilės svarbos reikalas.
Rūpinomės krašto apsauga, stojimu į svarbias tarptautines organizacijas, rinkos liberalizavimu, energetine nepriklausomybe ir kitais svarbiais šaliai klausimais, pamiršę, kad mūsų valstybės ateitį kurs mūsų vaikai. Metų metais Seime prasėdėję veikėjai, piestu stoję prieš siūlomas pataisas, iš esmės nenuveikė nieko, kad tokios istorijos kaip Kėdainiuose būtų užkardytos iš esmės.
Kasdien susiduriantys su vaikų rūpesčiais Paramos vaikams centro darbuotojai, apsilankę didžiausioje Seimo frakcijoje, buvo šokiruoti, kaip menkai šios frakcijos nariams terūpėjo jų pristatytos problemos. Ir tik plačiai nušviestas Kėdainių įvykis parodė, kokį dugną iš esmės jau esame pasiekę – tiek tarpusavyje nesusikalbančios valdžios institucijos, tiek abejinga visuomenė.
Nesame naivūs, kad nesuprastume, jog įstatymas nieko vertas, jei nėra sukurta priemonių jam įgyvendinti. Esame tik tingūs mąstyti ir suprasti, kad gamtoje ir žmonių visuomenėje egzistuoja ne vien juoda ir balta. Ir kad gali egzistuoti ne vien rusiškasis, iš esmės dekriminalizavęs smurtą šeimoje, arba norvegiškasis – su savo Barnevernet visagalybe – vaikų apsaugos modelis. Kol kas renkamės labai karčia patirtimi grindžiamą savąjį modelį, kuriam skaudžia kaina jau atrandamas bendras sutarimas.
Beje, apie Rusijos aktualijas, keistai sutampančias su mūsiškėmis. Sausio pabaigoje Rusijos parlamento žemieji rūmai galutinai pritarė įstatymui, kuriuo naikinama baudžiamoji atsakomybė už kai kurias šeimyninio smurto formas, jas priskiriant administracinių teisės pažeidimų kodeksui. „Vieningosios Rusijos“ frakcijos atstovas A.Isajevas, kalbėdamas Dūmoje apie daugybę laiškų, gaunamų iš pasipiktinusių tėvų, pareiškė, kad „valstybės dėmesys, kai vargšę motiną pasodins porai metų, o vaiką išveš į vaikų namus, mums nereikalingas“.
Pastaruosius mėnesius visuomenėje vyko aršios diskusijos apie tai, kodėl toks įstatymas reikalingas, jei prievarta ir smurtas mūsų teisės aktais jau seniai uždrausti.
Pasak jo, Rusijos valstybės Dūma neis šeimų spaudimo keliu, kuriuo eina Vakarų Europa. Pritardama šiai nuostatai Dūma balsavo už smurto artimoje aplinkoje dekriminalizavimą. Taip balsavo įstatymo leidžiamoji valdžia šalies, kurioje, Jungtinių Tautų duomenimis, kasmet 14 000 moterų miršta nuo savo sutuoktinio ar kitų giminaičių smurto. Dėl šio įstatymo projekto Dūma turės balsuoti dar kartą. Po to jam dar turės pritarti Federacijos Taryba. Tai – Rusijos kelias.
Vasario 14 dieną pamatysime, kokį kelią rinksis Lietuva. Jis nebus lengvas, nes visuomenės nuostatos keičiasi šimtmečiais ir dešimtmečiais. Ypač tokios visuomenės kaip mūsų, išgyvenusios priespaudą ir karus, potrauminio streso kamuojamos visuomenės, kurios nariai iki šiol didžiuojasi gavę beržinės košės. „Ir nieko, žmogumi išaugau...“, – sako dažnas, pamiršęs, matyt, kad žmogumi jis išaugo dėl savo tėvų meilės ir rūpesčio.
Skaudūs įvykiai yra nepamirštami, tačiau vaikai visada nori pateisinti savo tėvus. Nes juos myli. Po Kovo 11-osios užaugusi nauja karta į vaikų auklėjimą žiūri kitaip. Ji jau dabar pamoko savo tėvus, kad laimingą vaiką galima užauginti tik su meile ir didžiule kantrybe. Ir šie žmonės nori kurti tokią teisinę sistemą, kuri pripažintų vaiką kaip asmenybę, o ne suaugusiojo nuosavybę. Tai – Europos kelias.
Rasa Baškienė yra Šeimos gerovės asociacijos pirmininkė
