Mažinant taršą Baltijos jūroje iš ES mokesčių mokėtų kišenės jau atseikėta beveik 15 mlrd. eurų. Deja, aplink Baltijos jūrą esančių šalių dedamos pastangos tausoti aplinką – nepakankamos, o Europos siekiai turėti švaresnę Baltijos jūrą – neambicingi. Tai patvirtino vakar paskelbta Europos Audito rūmų atlikta ataskaita.
Mokslininkai yra nustatę, kad didžiausias Baltijos jūros teršėjas yra žemės ūkis ir miesto nuotekos. Tai – pagrindiniai maistinių medžiagų (daugiausiai azoto ir fosforo) patekimo į Baltijos jūrą šaltiniai. Spręsti Baltijos jūros taršos problemas yra bandoma tiek investuojant į ES valstybių narių nuotekų infrastruktūrą, tiek griežtinant agrarinės aplinkosaugos reikalavimus.
2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES įnašas į nuotekų surinkimo ir valymo projektus penkiose su Baltijos jūra besiribojančiose valstybėse narėse (tarp jų ir Lietuvai, kuriai skirta 0,4 mlrd. eurų) siekė 4,6 mlrd. eurų. Tuo tarpu įgyvendinant kaimo plėtros priemones, įskaitant vandens apsaugą, visoms aštuonioms Baltijos jūros pakrantės valstybėms narėms skirta 9,9 mlrd. eurų (tarp jų Lietuvai – 0,6 mlrd. eurų).
Turime pripažinti, kad ES investicijos į siekį gyventi prie švaresnės Baltijos jūros – nemenkos, tačiau didelės pažangos, mažinant į Baltijos jūrą patenkančių maistingų medžiagų kiekį, padaryti taip ir nepavyko. Dar 2012-ųjų tyrimai parodė, kad iš miesto aglomeracijų patenkančių maistinių medžiagų kiekis šiek tiek sumažėjo, tačiau iš žemės ūkio – nekinta arba netgi didėja.
Itin komplikuota problema išlieka Kaliningrado srities keliama tarša.
Kolegos ES auditoriai nustatė, kad kai kurios valstybės narės nenoriai imasi visų žemės ūkio srityje galimų veiksmų ir nepakankamai dėmesio skiria vietovėms, kurioms tie veiksmai yra reikalingi. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurios žemės ūkis labiausiai teršia Baltijos jūrą, tik 5 proc. žemės laikoma nitratams jautria zona, todėl intensyvi vandens apsauga netaikoma pakankamai didelėje teritorijoje. Tuo metu visa Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Lietuvos teritorija laikoma nitratams jautria.
Taip pat nereikia pamiršti, kad Baltijos jūra dalinamės ne tik su Bendrijos šalimis, bet ir Rusija. Atkreiptinas dėmesys, kad 2001–2014 m. ES bendrai finansavo projektus, pagal kuriuos beveik 50 mln. eurų skirta Rusijai ir Baltarusijai, siekiant pagerinti vandens kokybę. Neabejojama, kad ES parama Rusijai ir Baltarusijai gali būti ekonomiškai efektyvi, tačiau įgyvendinimo sritis yra labai siaura, palyginti su poreikiu, o projektų įgyvendinimas ilgai trunka.
Svarbu pažymėti, kad itin komplikuota problema išlieka Kaliningrado srities keliama tarša. Iš Kaliningrado nutekančių maistinių medžiagų tarša yra antra pagal dydį po Sankt Peterburgo, tačiau nė vienas 2005 m. patvirtintas vandens ir aplinkosaugos projektas Kaliningrade iki šiol nebuvo užbaigtas.
Tad siekiant gerinti Baltijos jūros vandens kokybę tiek valstybės narės, tiek Europos Komisija turi ieškoti bendradarbiavimo su Rusija formų. ES Baltijos jūros regiono strategijos, kuria siekiama skatinti Baltijos jūros aplinkos apsaugą, remiant kaimyninių šalių tarpusavio bendradarbiavimą, pridėtinė vertė šiandien sunkiai įvertinama.
Aplinkos apsauga yra vienas iš ES ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020” prioritetų. Kova su Baltijos jūros tarša reikalauja susitelkimo, tikslingų veiksmų bei novatoriškų sprendimų. Švarus Baltijos jūros vanduo nėra vien tik aplinkosaugos klausimas, tai – tvarios ir darnios Europos uždavinys. Ar pakaks pastangų išpildyti aplink Baltijos jūrą gyvenančių beveik 100 mln. europiečių svajonę?
Rasa Budbergytė yra Europos Audito rūmų narė
