V.Pileckis – Lenkijos kapitonas, gimęs Karelijoje, tuometinėje Rusijos imperijoje, 1910 m. Vitoldas su šeima, būdamas vos 9-erių, atvyko gyventi į Vilnių. V.Pileckio tėvai taip pat gyveno prie Lydos (dabartinės Baltarusijos teritorijoje).
Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu, jis kovojo prieš bolševikus, dalyvavo keliuose didelės reikšmės mūšiuose – pavyzdžiui – prie Vyslos, kur lenkų pajėgos sutriuškino Raudonąją armiją ir sustabdė jos veržimąsi į Vakarų Europą. Beje, kovose dėl Vilniaus savo ankstyvojoje jaunystėje jis buvo Abiejų Tautų respublikos atkūrimo šalininkas. Tačiau šiandien galime į tai žiūrėti per visą jo gyvenimo prizmę.
Istoriko S.Jazavitos teigimu, „jis studijavo Vilniaus universitete meną ir gerai jį išmanė, bet buvo ir karys, gerai išmanęs mūšius“.
V.Pileckis buvo ypatingas tuo, kad dviejų totalitarinių režimų – Stalino ir Hitlerio – sukeltame kare buvo kovotojas ir prieš Hitlerio okupaciją Lenkijoje, ir prieš Stalino okupaciją Lenkijoje. Jo gyvenimas yra pasipriešinimo testamentas abiem – Stalino ir Hitlerio režimams.
Kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis vėl kaip rezervistas grįžo į kariuomenę, kariavo ir su vokiečiais, ir su sovietais. Ir tada prisijungė prie pogrindinio judėjimo. Jis nesuabejojęs priėmė įsakymą vykti į koncentracijos stovyklą ir vykdyti pogrindinę veiklą ten. Savo noru patekęs į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą ir joje išbuvęs daugiau nei du metus V.Pileckis čia suorganizavo pogrindinį judėjimą ir tikėjosi surengti maištą prieš nacių vadovybę, vėliau sėkmingai pabėgo iš koncentracijos stovyklos.
Jis 1943 m. parengė vadinamąją Pileckio ataskaitą, kurioje Sąjungininkams pranešė apie nacių nusikaltimus – koncentracijos stovykloje esančias dujų kameras, krematoriumus bei vykdomas žmogžudystes.
V.Pileckis – mažai žinomas XX a. didvyris, visgi tokių kaip jis buvo ne vienas.
Pabėgęs iš Aušvico jis sugrįžo į Lenkiją, 1945 m. sutiko rinkti žvalgybinę informaciją Lenkijai apie sovietų nusikaltimus šioje šalyje, tačiau galiausiai buvo sučiuptas, apkaltintas šnipinėjimu, nuteistas mirties bausme ir sovietinio režimo sušaudytas 1948 m. gegužės 25 d.
V.Pileckis – mažai žinomas XX a. didvyris, visgi tokių kaip jis buvo ne vienas. Daugelis europiečių visame kontinente kovėsi prieš Antrojo Pasaulinio karo brutalumą.
Didvyrių, kovojusių prieš totalitarinius režimus, dienos minėjimas suteikia mums galimybę prisiminti tokius žmones, kaip V.Pileckis, ir papasakoti apie juos mūsų jaunajai kartai. Kalbėti apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus svarbu ir dėl to, kad visai šalia, kaimyninėje Baltarusijoje totalitarinis režimas taip pat kankina, žudo žmones, norinčius laisvės, tad V.Pileckio pradėta kova toli gražu dar nebaigta.
Pagerbdami kovojusius su nacių ir sovietų totalitariniais režimais, mes žengiame svarbius žingsnius link bendros Europos praeities ir identiteto. Identiteto, kuris remiasi įsipareigojimu daugiau niekada neleisti pasikartoti tokiems žiaurumams.
