Esu iš tos kartos, kuriai teko gyventi, kai rinkimų apskritai nebuvo, kai nebuvo Seimo, o tik kompartijos sudėliotas Tarybų Lietuvos Aukščiausiasis Sovietas.
Teko matyti kolchozus iš arti, teko laimė sulaukti Laisvės, dėl jos daug stengtis, palikti darbą, eiti nežinia kur, kad tik sukurtume demokratinę valstybę, kurioje ras vietos visi, kurioje nebebus melo, kurioje sovietmetis išnyks lyg rūkas ir niekada daugiau nebegrįš...
Tačiau sugrįžo.
Sugrįžo per žmogų, kuriam kolchozas buvo gyvenimo prasmė, kurio šeimai kolchozas buvo karjeros link pačios Maskvos pamatas, kur buvo iki genetinio lygmens išugdytas gebėjimas meluoti, manipuliuoti, valdyti silpnesnius už save žmones.
Sovietinės sistemos produktai greitai dingo iš parduotuvių, sovietinių lengvųjų automobilių keliuose neliko vos per keletą pirmųjų Nepriklausomybės metų, tačiau kolchozo laboratorijoje išaugintos smegenys liko genetiškai pakeistos ir antroje kolchozų pirmininkų kartoje. Ne visų, tikrai ne visų. Žinau kolchozo pirmininkų, kurie su džiaugsmu pasitiko Nepriklausomybę.
Tačiau ir šiame kolchozų pirmininkų Gyvulių ūkyje buvo lygesnių už lygius.
Kremliaus pastebėti ir KGB ypač globojami sovietmečiu, jie nebuvo palikti likimo valiai ir Laisvoje Lietuvoje. Gavo prieigą prie verslų, trąšų, tapo mecenatais, kurortų merais, išpuoselėtas manipuliavimo ir melavimo menas gelbėjo rinkimuose.
Šiandien matydama, ką su Seimu padarė šita sugrįžusi sovietinė smegenų masė, stebėdama bauginantį žmonių nusivylimą parlamentu, matau ir tuos, kurie labiausiai tuo džiaugiasi. Tai sovietmečio globėjai, o jei tiksliau, kad suprastumėte, apie ką čia aš – labiausiai džiaugiasi rusiškų trąšų perpardavėjo šeimininkai, globoję jį dar nuo tada, kai Maskvoje sutiko seną armėną.
Juk perpardavinėtojo šeimininkams tą ir reikia įrodyti – Lietuva yra nevykusi valstybė.
Jie bando įtikinti, kad šitas kelias, Kovo 11-osios kelias (kuriuo tikrai nėjo Naisių kolchozo pirmininko sūnus), yra klaidingas kelias, mieli lietuviai, ypač tie, kuriems mažiau pasisekė per Laisvės metus. Jie sako, kad politika yra purvinas, bjaurus dalykas, nesidomėkite, mieli žmonės, tai ne jums, šiepiasi tie perpardavinėtojo šeimininkai per savo Sputnikus ir vietinius velnius, kaip tiksliai apibūdino į Seimą išrinktas Joniškio socialdemokratas. Chaoso, daugiau chaoso!
Jiems, tiems rusiškų trąšų ir traktorių perpardavinėtojo šeimininkams, jau net nebereikia kaip nors matomai kištis į rinkimus, bandyti iš išorės keisti Lietuvos politiką, kelti sumaištį, nes perpardavinėtojas tai daro puikiai!
Jam nepasiseks? Bet ar tai svarbu perpardavinėtojo šeimininkams? Ketveri Lietuvos prarasti metai, dar labiau susipriešinusi visuomenė, demokratijos erozija, nusivylę politika ir galbūt jau net demokratija žmonės – štai čia laimėjimas, kurio pasiekti padėjo kietas kolchozo vyrukas. Bet gal viskas geriau?
Juk tai tik trumpalaikis sovietinis recidyvas, kuriam nelemta ilgiau užtrukti.
Rasa Juknevičienė yra europarlamentarė, buvusi Seimo narė.
