Strategiją pavyko įgyvendinti iš dalies, svarbiausi darbai, padaryti A.Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės – energetikos srityje, kuriuos būtina tęsti. Siekiant sulaikyti nemažėjančią Rusijos įtaką politikai, informacinei erdvei, energetikai, reikėtų partijų susitarimo. Akivaizdu, kad vyksta informacinis karas žiniasklaidoje, liudijame pasipriešinimą valstybės energetinės nepriklausomybės siekiui (išvaryta JAV kompanija „Chevron“, sustabdyti procesai dėl VAE statybų, per laikinąsias Seimo komisijas bandoma diskredituoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą), praėjusių metų lapkritį matėme, kiek pastangų deda mūsų kaimynė, siekdama Lietuvos pirmininkavimo ES metu sužlugdyti Rytų partnerystės programą ir t.t.
Ypatingų propagandinių atakų sulaukdavo ir sulaukia visi politikos lyderiai, pasisakantys už Rusijos įtakos mažinimą bei už gilesnę Lietuvos europinę integraciją, ypač – už energetinę nepriklausomybę.
Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo buvo siekiama neleisti susikurti stipriai provakarietiškai politinei sistemai. Ypatingų propagandinių atakų sulaukdavo ir sulaukia visi politikos lyderiai, pasisakantys už Rusijos įtakos mažinimą bei už gilesnę Lietuvos europinę integraciją, ypač – už energetinę nepriklausomybę.
Veikiama įvairiai – per visuomenines rusakalbių ir kitas organizacijas, per politines partijas. Kai kurie prorusiški dariniai veikia ir Kremliaus politiką įgyvendina atvirai (Algirdo Paleckio „Socialistinis Liaudies frontas“), kai kurie įtaką įgavo manipuliuodami sovietinę nostalgiją jaučiančių žmonių jausmais. Pastaruoju metu Kremlius pakeitė taktiką ir ypač sustiprino savo veiklą per tautininkiškai antieuropietišką liniją. V.Putino rusiškas nacionalizmas yra agresyvus ir remiasi antieuropietiškomis, antivakarietiškomis nuostatomis. Tokio nacionalizmo apraiškas vis dažniau matome ir Lietuvoje. Jis aktyviai platinamas per socialinius tinklus, reiškiasi per antieuropietiškų referendumų inicijavimą.
Be to, atsiranda pastangų į antieuropietišką kelią stumti ir Lietuvos Katalikų bažnyčią, kitų tikėjimų bendruomenes. Tam pasitarnauja Europos kairieji, propaguodami Europoje savo politiką, nukreiptą prieš tradicinę šeimą. V.Putinas tuo sėkmingai gąsdina ne tik europietišką kelią besirenkančias Rytų partnerystės valstybes, bet ir po savo sparnu bando vienyti nuoširdžiai šeimos vertybes siekiančius išsaugoti žmones bei organizacijas.
Tačiau šiandien nebeužtenka tik dejuoti, būtina pradėti veikti.
Jeigu energetinio saugumo srityje yra aišku, ką Lietuva turi daryti, tai informacinio karo fronte iki šiol nėra jokios aiškios strategijos, bet ir vieningo politikų bei visuomenės suvokimo, kad jos reikia.
Didžiausias iššūkis yra tai, kad nedemokratiška, autoritariška Rusija gana efektyviai savo interesus įgyvendina naudodamasi demokratijos, žodžio laisvės teikiamomis galimybėmis. Ekspertai teigia, kad Kremlius kasmet skiria apie 8 milijardus dolerių informacinei sklaidai pasaulyje. Vien brangiausiam ir didžiausią efektą duodančiam projektui – televizijos kanalui „Russia today“ – išleidžiama 300 mln. dolerių kasmet. Jį gali matyti 630 milijonų žmonių daugiau nei 100 pasaulio valstybių. Tad esminė priemonė atremti Kremliaus propagandines atakas ir informacinį karą – viešumas ir žmonių švietimas. Būtina skirti dėmesio tam vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, lavinant jaunosios kartos atsparumą propagandai.
Didžiausias iššūkis yra tai, kad nedemokratiška, autoritariška Rusija gana efektyviai savo interesus įgyvendina naudodamasi demokratijos, žodžio laisvės teikiamomis galimybėmis.
Turime drąsiau apie Rusijos propagandines įtakas kalbėtis su partneriais ES ir NATO. Reikia siūlyti, kad ES suformuluotų savo politiką, padedant atremti propagandinius karus Rusijos kaimynystėje esančiose valstybėse.
Lietuvoje būtina mažinti Rusijos propagandos įrankių tinklą, randant priemones stabdyti tokių Rusijos kanalų, kaip Piervyj Baltyjskij, registruotų ES valstybėse, prorusišką politiką. Būtina keisti nuostatas dėl ypatingą propagandinį poveikį turinčių ir Rusijos vyriausybės finansiškai remiamų filmų rodymo per Lietuvoje transliuojamus kanalus. Tokie filmai yra Rusijos užsienio politikos, siekiančios suformuoti jiems naudingą imperinį požiūrį į istoriją, dalis. Jų rodymui turi būti priimta atitinkama mokestinė politika, kad jų demonstravimas Lietuvos TV kanaluose nebūtų pelningas verslas.
Ne ES ir NATO valstybių produkcija turi sudaryti ne daugiau, kaip 30 proc. eterio laiko. Būtina plėsti vakarietiško informacinio lauko apimtis.
Išanalizavus teisinę bazę reikėtų suformuluoti nuostatas, kurios Valstybės saugumo departamentui ir kitoms žvalgybinėms institucijoms sudarytų teisines galimybes informuoti visuomenę apie jų pastebimas grėsmes valstybės saugumui, įskaitant ir Kremliaus finansuojamą propagandą.
Iki šiol galiojanti praktika, kai Rusijos ar kitų valstybių paslaptys apie daromą įtaką mūsų valstybės politiniams bei ekonominiams procesams tampa Lietuvos valstybės paslaptimis, o už jų paviešinimą persekiojama ir baudžiama, yra ydinga. Lygiai taip pat, kaip ir tik valstybės vadovų ar kitų politikų stalčiuose savo kelią baigianti svarbi informacija apie išorės ir vidaus jėgų daromą žalingą įtaką. Žvalgybos institucijų pateikiamos ataskaitos visuomenei galėtų būti dar drąsesnės ir informatyvesnės. Seimas po jų pateikimo turėtų įvesti viešų debatų praktiką, kaip, pavyzdžiui, Švedijos parlamente.
Rasa Juknevičienė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
