Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Rasa Melnikienė: Linksmai apie institutų reformą – mokslo naudą vėjai gaudo

Metų pradžioje pradėjus veiklą Ministro pirmininko potvarkiu sudarytai darbo grupei, kuriai buvo pavesta pateikti pasiūlymus dėl mokslinių tyrimų institutų veiklos tobulinimo, valstybinių mokslinių tyrimų institutų bendruomenės šurmuliavo dėl būsimų institutų veiklos kokybės gerinimo priemonių ir apstulbo, kad darbo grupė sugalvojo tik du mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo kelius: sujungti arba uždaryti.
Rasa Melnikienė
Rasa Melnikienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Mokslas Švietimas

Natūralu, kad toks mažas pasiūlymų skaičius sukėlė virtines abejonių dėl tikrųjų grupės, kuriai pavesta patobulinti mokslininkų veiklą, tikslų. Ir kvailiui aišku, kad „iš viršaus“, apačioms nematant praktinės naudos, sujungus geriau veikiantįjį su prasčiau veikiančiu, bendras rezultatas suprastėtų. Dar keistesnis pasiūlymas uždaryti institutus – jei instituto rezultatai blogi, reikia ne jį uždaryti, o atleisti direktorių. Taigi, kilo įtarimas, kad už veiklos tobulinimo tikslų slepiasi nuobodi valstybės lėšų taupymo idėja. Kitaip tariant, turime Lietuvos mokslo politikos padangėje įprastą situaciją, kai viena mąstoma, kita kalbama, o trečia daroma.

Pagaliau darbo grupės atstovas prakalbo viešai ir suformulavo pertvarkos tikslus: institutai turi būti tokio dydžio, kad būtų matomi tarptautinėje erdvėje. Prasmingas tikslas. Kas nenori būti matomas tarptautinėje erdvėje? Savaime suprantama, kad didelis institutas yra matomas labiau nei mažas. Lygiai taip pat kaip dramblys matomas labiau nei bitė. Tačiau jeigu tektų atsakyti, kas naudingesnis, atsakymas nebūtų toks paprastas.

Būtų kvaila sakyti, kad dramblys naudingesnis už bitę. Akivaizdu, kad naudingumo vertinimas priklauso nuo tikslų. O tikslai turi būti išmatuojami ir kiekybiškai aprašomi. Jeigu institutų naudingumo optimizavimo kriterijus yra jų matomumas tarptautinėje erdvėje, apsibrėžkime, kuo jis matuojamas. Šioje situacijoje Lietuvoje taikoma mokslinės veiklos vertinimo metodika siūlo keletą rodiklių: ISI straipsniai, ISI straipsniai ir ISI straipsniai. Manote, kad suklydau, nes tą patį rodiklį parašiau tris kartus? Jūs teisūs. Tiesiog norėjau parašyti keletą rodiklių.

Taigi turime situaciją, kai Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM,) kaip mokslo reguliatorius (šį žodį išmokau ir teisininkų, ir jis man ypač atitinka ŠMM vaidmenį, niekaip neprisiimant atsakomybės dėl mokslo situacijos), ISI straipsnius nustatė kaip svarbiausią mokslo naudingumo rodiklį. Tačiau žvelgiant į naudingumo aspektą nemoksliškai, o praktiškai, kyla atskaitos taško problema – kam tie ISI straipsniai naudingi. Visi mokslininkai sutinka, kad straipsniai yra naudingi mokslininkams. Juose mokslininkai skelbia tyrimų rezultatus. Mokslo straipsniai suteikia tarptautinį pripažinimą ir patvirtina mokslininko kvalifikaciją. Tarsi ir viskas būtų puiku, jeigu mokslo industriją suprasime kaip uždarą bendruomenę, kuri žiniomis aprūpina pati save.

Deja, batsiuviai nesiuva batų patys sau, duonos kepėjai savo iškeptų bandelių taip pat nesuvalgo, o gydytojai negydo tik kitų gydytojų. Savo prekes ir paslaugas jie teikia vartotojams – visuomenei ir tokiu būdu gauna užmokestį už savo darbą. Kodėl mokslininkai turėtų būti išimtis? Kokią naudą ISI straipsniai teikia mokslo vartotojams ir finansuotojams, t.y. Lietuvos mokesčių mokėtojams, atsakymas nėra toks paprastas, kad straipsniai galėtų būti beveik vienintelis mokslo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus. Dar keisčiau atrodo teiginys, kad visuomenei svarbiausias institutų veiklos kokybės rodiklis yra jų matomumas tarptautinėje erdvėje.

Lietuvoje valstybės investicijų į mokslą dydis negrindžiamas jokiais kriterijais. Galioja principas „tam davė, tam davė, o šitam neliko“.

Pirmiausiai institutų veikla turi būti matoma Lietuvoje. Atstovaudami viešajai nuomonei žurnalistai daugelį kartų man yra uždavę klausimą, kokią naudą institutai teikia visuomenei. Jei šis klausimas nekyla ŠMM, gal žurnalistai yra neišmanėliai, nesuprantantys mokslo esmės ir prasmės? Remiantis ta pačia tarptautine patirtimi, į kurią apeliuoja institutų reformatoriai, drįstu teigti, kad apie investicijų į mokslą grąžą ir mokslo naudą visuomenei kalba visas pažangus pasaulis. Ši grąža kitaip dar vadinama mokslo socialiniu poveikiu.

Nors Lietuvos mokslo valdyme ignoruojama, ši idėja gyvuoja jau trečią dešimtmetį. Mokslo politikos paradigmos pasikeitimą sociologai apibendrintai apibūdino kaip perėjimą nuo MODE 1 prie MODE 2. Esminis „MODE 1“ ir „MODE 2“ skirtumas yra tas, kad pirmame modelyje valstybės mokslo sistema valdoma ir finansuojama taip, kad ji tarnautų specifiniams akademinės bendruomenės interesams. „MODE 2“ reikalauja mokslo institucijų glaudaus bendradarbiavimo su verslu, valstybinėmis institucijomis, NVO, tarpdisciplininių tyrimų plėtros ir taikomojo tyrimų rezultatų pobūdžio, galinčio pagerinti kuo didesnės dalies valstybės piliečių gyvenimą. Šio modelio kriterijais yra papildytas Fraskati žinynas, metodika, skirta apibrėžti mokslinių tyrimų skirtumus nuo kitų, ne mokslinių veiklų.

Lietuvoje valstybės investicijų į mokslą dydis negrindžiamas jokiais kriterijais. Galioja principas „tam davė, tam davė, o šitam neliko“. Tyrimų nauda visiškai nevertinama naudojant rodiklius, kurie atspindėtų visuomenei svarbias mokslo socialinio poveikio dimensijas kaip: 1) tyrimų įdiegimo laipsnis; 2) piliečių, kurie pasinaudojo tyrimo rezultatais, dalis; 3) pokyčiai visuomenėje, įvykę įdiegus tyrimų rezultatus. Kaip gali mokslininkų bendruomenė tikėtis daugiau lėšų mokslui finansuoti, jei šios lėšos tėra straipsnių rengimo ir spausdinimo išlaidos.

Kokybinis pokytis įvyktų labai greitai, jeigu valstybės investicijos į mokslą būtų panaudotos skiriant 20–30 proc. fundamentiniams tyrimams ir 70–80 proc. – taikomiesiems tyrimams ir eksperimentinėms veikloms, kuriant taikomąsias žinias ir diegiant jas ekonominiuose, socialiniuose ir technologiniuose sprendimuose. Taikomieji tyrimai yra pirmapradė institutų funkcija. Čia tai bent būtų pertvarka, stiprinant institutų veikos kokybę, matuojant ją nauda, teikiama visuomenei.

Mokslininkams atleistinos keisčiausios idėjos. Ką pamanytumėte apie idėją, susiejančią Lietuvoje vykstančius procesus su lietuvių tautosaka ir literatūra? Pasirausę internete galite per trumpą laiką rasti nuostabiai tikslių posakių, kurie aiškiai atspindi šiandienos aktualijas ir paaiškina politinių sprendimų priežastis. Pavyzdžiui, patarlė „kai nori šunį mušt, lazda atsiras“ nusako, kodėl mums teko priimti Gyvūnų gerovės įstatymą. Posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ paaiškina, kodėl buvo priimtas Vaikų teisių pagrindų įstatymas. Žemaitės „Marčioje“ nuskambėjęs posakis „...mauči boba, ba į snukį gausi... “ tiesiogiai nurodo Smurto artimoje aplinkoje įstatymo priežastis. Institutų pertvarką vardan tarptautinio matomumo tiksliausiai apibūdina patarlė: „Ožio naudą vėjai gaudo“. Perfrazavus – „mokslo naudą – vėjai gaudo“. O norėtųsi, kad gaudytume mes visi.

Rasa Melnikienė yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas