Ar apie „tą vyrą“ žinojo suaugę? Tiesą sakant, nežinau. Tuo metu kasdieniais vaikų išgyvenimais nebuvo taip populiaru domėtis, kaip šiandien. Į ilgus pokalbius tėvai nesileisdavo...
O mes, vaikai, tiesiog išmokome išvengti iškrypėlio, dideliu lanku apeidami jo namą Respublikos gatvėje. Kaip bebūtų, „tas žmogus“ turėjo savo gyvenimą, darbą, pomėgius, kaimynus, o gal net ir savo vaikų…
Federalinio tyrimų biuro (JAV) duomenimis, net ketvirtadalis vaikų tampa seksualinio grobuonies aukomis: kas penktas berniukas ir kas trečia mergaitė. Lietuvoje tokios statistikos nėra. Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai vis garsiau prabyla apie šalyje gerokai išaugusį seksualinių nusikaltimų prieš vaikus mastą. Ypač pastaraisiais metais.
Tiek JAV, tiek mūsų organizacijų patirtis byloja tą patį: tėvai labiausiai baiminasi „to nepažįstamojo“, galinčio nuskriausti, seksualiai išnaudoti mūsų vaikus, tačiau didžiausios grėsmės tyko artimoje, vaikams gerai pažįstamoje aplinkoje.
Išnaudotojais dažniausiai tampa artimi šeimos bičiuliai, sugyventiniai, giminės, treneriai, mokytojai, religinių bendruomenių nariai. Seksualinė prievarta dažnai patiriama ten, kur vaikams turėtų būti saugiausia – jų pačių namuose.
Susiduriama net ir su itin žiauriais atvejais, kai motinos, užuot palaikiusios savo vaiką, stoja prievartautojo pusėn. Tai vyksta Lietuvoje – apie tai kalba mūsų tarnybų darbuotojai.
Kieno teisės svarbesnės – nusikaltėlio ar aukos?
Nereikia sakyti, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimų padaryta žala – negrįžtama. Ne kartą asmeniškai esu girdėjusi auką sakant, jog „geriau būtų nužudęs, ir nebereikėtų su tuo gyventi“.
O kiek tokių, kurie niekad neprabyla? Arba prabilę turi kęsti traumuojančias procedūras?
Ar žinojote, jog apklausų metu nepilnamečiai turi atsakinėti į tokius ir panašius apklausos klausimus, kaip „kiek laiko truko prievarta“, „kodėl prabilai ne iš karto“, „kokios spalvos buvo užuolaidos kambaryje“ ir panašiai?
Ir jeigu teisme apklausiamas vaikas pasimeta, atsakinėdamas, „kuria ranka prievartautojas kišo jam pirštus prie intymių vietų“, jo parodymai interpretuojami, kaip nenuoseklūs... Vaikais nepasitikima, jie yra daugybę kartų tikrinami, ar nemeluoja, ar nefantazuoja.
Nors kvalifikuoti mokslininkai sako: ikimokyklinio ar pradinių klasių amžiaus moksleiviai negali meluoti apie seksualinę prievartą, jie sako tiesą, nebent juos supantys suaugę padaro jiems poveikį, pateikdami klaidinančius klausimus. Tačiau mūsų sistema tokioms įžvalgoms yra kurčia.
Maždaug pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės prievartos yra nutraukiami. Asmenys, linkę tenkinti savo aistrą viešose vietose, priekabiauti, prievartauti vaikus, išsisuka su lengvomis bausmėmis. Apie jų veikas nesužino net jiems artimi žmonės.
Pedofilai gyvena „respektabiliose“ šeimose, yra gerbiami savo aplinkoje, išsilavinę, turi geras pajamas. Net apie pakartotinę jų prievartą prieš vaikus sužinome tik po fakto.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl pedofilo teisės yra svarbesnės už nukentėjusiojo? Kodėl saugomam įtariamajam yra sudarytos sąlygos daryti naujus nusikaltimus ir luošinti kitus vaikus?
Svarbu suprasti, jog dalis pedofilų, net ir žinodami apie savo ligą, negali sau padėti – lygiai taip, kaip kenčiantys nuo nuo sunkių priklausomybių. Vieniems pavyksta sveikti, t. y. išmokti kontroliuoti savo veiksmus, kitiems nepadeda nei vaistai, nei terapija. Patekę į įkalinimo įstaigą, o vėliau išėję į laisvę, jie vos po kelių mėnesių daro tuos pačius nusikaltimus.
Ar seksime amerikiečių pavyzdžiu?
Mano, kaip buvusios tardytojos (ir trijų nepilnamečių vaikų mamos) požiūriu, Lietuvoje turėtų atsirasti viešas seksualinių nusikaltimų registras. Pavyzdžiui, jis galėtų būti prieinamas nepilnamečių vaikų turintiems tėvams, prisijungiant per Elektroninius valdžios vartus.
Nuteisti už seksualinius nusikaltimus asmenys, atlikę bausmę, privalėtų nurodyti paskutinę gyvenamąją vietą, nusikaltimo pobūdį bei kitas aplinkybes (darbovietę, artimiausius kelionių planus ir t.t.). Toks registras federaliniu mastu yra prieinamas JAV (Kalifornijoje – nuo 1947 metų). Amerikiečių modeliu jau pasekė ir daugelis kitų demokratinių šalių.
Dalyje ES valstybių, taip pat Jungtinėse Karalystėse, Kanadoje nuteisti už seksualinius nusikaltimus asmenys privalo užsiregistruoti teisėsaugos ar kitose oficialiose institucijose. Tiesa, kitaip nei JAV, prieigą prie tokių duomenų turi tik teisėsaugos institucijos.
Svarbu pastebėti, jog pokyčiai pastaraisiais metais vyksta būtent viešumo linkme. 2012 metais atviras, visuomenei prieinamas pedofilų sąrašas buvo paskelbtas Vakarų Australijos valstijoje. O nuo 2018 metų pasitikrinti, ar kaimynystėje negyvena už seksualinius nusikaltimus teistas asmuo, gali kiekvienas lenkas.
Vieni mano, kad ši priemonė yra žalinga nuteistojo atžvilgiu, kadangi persekioja prasikaltusį žmogų, neleidžia jam atsitiesti.
Kiti – priešingai, jog suteikia galimybę ne tik visuomenei, bet ir pačiam nusikaltusiajam suvokti, ar taikoma elgesio keitimo programa veikia, ar sutrikimą turintis žmogus gali gyventi, nesukeldamas kitiems skausmo.
O ką manote jūs? Ar viešas seksualinių nusikaltėlių registras turėtų atsirasti Lietuvoje? Ir jeigu toks būtų, ar juo pasinaudotumėte, tikrindami, kas gyvena jūsų kaimynystėje?