Realybė dar ir tame, kad praėjus pavojų keliančiai situacijai, ne vieno naujieji įpročiai netampa kasdienybe. Atvirkščiai, dažnas vėl grįžta prie buvusio gyvenimo būdo.
Statistika mums vis dar negailestinga: Lietuvos gyventojų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų yra dvigubai didesnis už Europos Sąjungos vidurkį, kas penktas miršta nuo vėžio, kas antras turi antsvorio arba yra nutukęs. Specialistai stebi didėjantį antsvorį turinčių vaikų skaičių, dantų ėduonis seniai siekia epideminį lygį, per paskutinius dešimt metų trigubai išaugo sergančių cukriniu diabetu vaikų skaičius.
Kas vyksta? Kodėl neišbrendame iš ligų, kurių būtų galima išvengti ar bent maksimaliai sumažinti sergamumą jomis?
Širdies ir kraujagyslių, onkologines, dantų ėduonį, cukrinį diabetą sieja viena bendra priežastis. Cukrus. Jo poveikį kai kas lygina su narkotikų sukeliama priklausomybe. Ne vienas esam išgyvenę tą stiprų poreikį, kai tiesiog norisi ko nors saldaus. Nuo 2018 metų neberenkama cukraus suvartojimo statistika, tačiau iki to laiko pateikiami skaičiai buvo įspūdingi: 2012 metais vienam mūsų šalies gyventojui teko apie 30 kg, o 2017 m. – net 42 kg suvartoto cukraus per metus.
2017 metais, svarstant galimybę įvesti šalyje taip vadinamą cukraus mokestį, tuometinis Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga teigė, kad poreikio šio mokesčio įvedimui nėbėra, nes dalis gamintojų savanoriškai įsipareigojo gerinti produktų sudėtį. Nors būtent cukraus mokesčio įvedimas sumažino saldintų gėrimų pardavimus ne vienoje šalyje (šiai dienai įvairūs cukraus mokesčiai taikomi 54 valstybėse).
Jau dešimt metų (nuo 2014 m.) Lietuvoje turime įvestą sveikatai palankesnio maisto produktų žymėjimą žalio rakto skylute. Tačiau kiek žmonių apie tai girdėjo, žino ir renkasi taip pažymėtus produktus?
Prieš porą metų Sveikatos mokymų ir ligų prevencijos centro atlikta gyventojų žinių apie mitybą apklausa parodė, kad tikslios Žalio rakto skylutės reikšmės nežinojo beveik kas antras suaugęs.
Pats produkto pažymėjimas nėra ryškus, todėl didelė tikimybė, kad ne vienas gyventojas tiesiog jo ir nepastebi. Štai, Didžiojoje Britanijoje, maisto produktų etikečių spalva skirtinga: raudona spalva žymimas maistas, turintis daug riebalų, druskos ir cukraus, oranžine – vidutiniškai (ne)sveikas, o štai žalia – sveikatai palankiausias produktas. Norisi tikėti, kad imant iš prekystalio raudona etikete pažymėtą maisto produktą, dažniau pagalvosime, ar jį norime parnešti savo vaikui.
Įpročius formuoja mūsų žinios ir aplinka. Ne vienos ligos galima būtų išvengti nuo vaikystės formuojant tinkamus įpročius, tokius kaip sveika mityba, judėjimas, higiena.
Tuo pačiu valstybės indėlis padedant gyventi sveikiau turėtų tapti labiau atsakingu. Jei per 10 metų dar ne visi gyventojai žino apie tai, kad sveikatai palankesni maisto produktai žymimi žalio rakto skylute, gal laikas pakeisti žymėjimą? Ir gal didesnį poveikį vartojimui turės sveikatai nepalankių maisto produktų ženklinimas?
Neretai prekybos centruose stebime tėvų ir vaikų kovas stovint prie kasų, kai paskutiniu momentu į pirkinių krepšelį kišamas šokoladas, guminukai ar kitas skanėstas, besipuikuojantis vaikui matomiausioje vietoje. Tai būtų galima išspręsti, keičiant saldumynų pasiekiamumą. Kai kurių šalių įstatymai tiesiog draudžia prekybos vietose dėti saldumynus vaikų akių lygyje.
Daugiau nei 30 metų dirbu vaikų gydytoja odontologe. Liga, kuria galėtume nesirgti, tampa didele finansine našta tiek tėvams, vedantiems vaikus dantų gydymui į privačias klinikas, tiek valstybei, skiriančiai nemenkas lėšas vaikų dantų protezavimui. O klinikų, teikiančių paslaugas dantų gydymui bendroje nejautroje, skaičius auga kasmet. 25 metus vykdyta dantų padengimo silantais programa, kiekvienais metais investuojant po maždaug 0,5 milijono eurų, visiškai neišsprendė dantų ėduonies paplitimo problemos.
Sveikatos sistemoje dirbu per ilgai, kad galėčiau ignoruoti problemas, su kuriomis susiduria tiek medikai, tiek gyventojai. Tačiau tam reikalingas abipusis įsitraukimas – pirmiausia valstybės, investuojančios į sveikatos prevenciją, net jei tai būtų kažko ribojimas ar apmokestinimas ir gyventojų, norinčių keisti savo įpročius.
