Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba (AVNT) skelbia, kad per šių metų pirmąjį pusmetį bankroto bylos teisme iškeltos 1030 įmonių. Palyginus su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, iškeliamų bankroto bylų teisme skaičius sumažėjo net 34,8 proc.
Ar Lietuvoje staiga sumažėjo nemokių įmonių skaičius? O gal Lietuvoje ekonominė situacija tikrai tokia gera, kad poreikio šalinti nemokias įmones iš rinkos nebėra? O gal šie skaičiai byloja apie tai, kad tiesiog nebeliko nemokių įmonių?
VSDFV ir VMI nors ir tapo mažiau aktyvūs, bet ir toliau pirmauja tarp bankroto bylų iškėlimo iniciatorių. O štai kreditoriai tapo daug pasyvesni, jų aktyvumas sumažėjo net 68 proc. Kodėl? Ar tai reiškia, kad išsipildė mano prognozės dėl abejotino įstatymų leidėjo sprendimo įvedant 500 Eur žyminį mokestį kreditoriui siekiant iškelti bankroto bylą?
Praktikoje dažnai tenka matyti, kad kreditoriai nebenori investuoti į skolininko bankroto bylos iškėlimą 500 Eur, o kai kurie net nesupranta, kokiu būdu galima išvengti žyminio mokesčio mokėjimo, kokias atvejais jį galima susigrąžinti, kiti nusivylę bankroto administratorių darbu (dažnu atveju neveikimu) tiesiog nebemato prasmės kelti bankroto bylą skolininkui.
Kaip ir kalbėjau 2017 metų pradžioje, dabar jau analizuojant naujausius duomenis tapo akivaizdu, kad 500 Eur žyminio mokesčio įvedimas keliant bankroto bylą galimai tiesiog tapo terpe sukčiavimui, ypač toms įmonėms, kurios linkusios nemokėti skolų ar nevykdyti įsipareigojimų santykinai nedidelėmis sumomis, tačiau daugeliui kreditorių.
Pastebimas įmonių vadovų sąmoningumas keliant bankroto bylas, jų aktyvumas didėjo apie 3 proc. Manyčiau, kad tai susiję su teisininkų viešoje erdvėje vis dažniau skelbiama informacija apie galimą vadovų asmeninę atsakomybę dėl nesavalaikio bankroto, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir kitų pasekmių.
Įdomu, kaip net 68 proc. sumažėjęs kreditorių aktyvumas (ir galimas dar didesnis mažėjimas) keliant bankroto bylas ir nemokių įmonių nepašalinimas iš rinkos atsilieps šalies makroekonomikos atžvilgiu? Kokios šios statistikos rodomos pasekmės Lietuvos ekonomikos situacijai gali būti ateityje, ypač tuo atveju, jei ir toliau išliks tokie pasyvūs kreditoriai arba jų aktyvumas dar labiau sumenks?
Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos teisės departamentas savo išaiškinime teigia, kad pusmetis yra dar per trumpas laikotarpis apibendrinančioms išvadoms formuoti ir akcentuoja, kad bankrotas – tai procesas, apimantis daugybę skirtingų veiksnių, todėl nesiima kategoriškai vertinti pirmojo metų pusmečio.
Tarnybos turimi duomenys šiuo metu rodo, jog pačią didžiausią dalį sudaro valstybės institucijų inicijuojami bankroto procesai, todėl, jos teigimu, kitų kreditorių aktyvumas ar pasyvumas labai didelės įtakos naujai pradedamų bankroto procesų skaičiui bendrame šių bankrotų kiekyje, manytina, neturės.
Cituojant tarnybos teisės departamento išaiškinimą, „pagal dabartines tendencijas bendrą naujai inicijuojamų bankroto procesų skaičių ir toliau turėtų lemti tai, kiek aktyviai šioje srityje veiks valstybinės institucijos. Tarnybos nuomone, kitų (ne valstybinio sektoriaus) kreditorių aktyvumui ar pasyvumui didesnę įtaką turi ne naujai nustatytas žyminis mokestis, o skolos dydis ir turima informacija apie galimai nemokios įmonės turimą turtą.
Kitaip tariant, tokie kreditoriai visada vertina esamus nuostolius (skolą) ir naujai prisidėsiančias sąnaudas (šiuo atveju į jas patenka ir žyminis mokestis, kitos darbo bei laiko sąnaudos, jeigu ieškinį rengia pats kreditorius, ar išlaidos teisinėms paslaugoms, jei ieškiniui rengti samdomas advokatas) bei tikimybę atgauti skolą ir tai, kokia jos dalis gali būti atgauta. Todėl, turėdami informacijos, kad skolininkas turi labai mažai ar visai neturi turto, tokie kreditoriai nesuinteresuoti inicijuoti bankroto proceso nepriklausomai nuo to, reikia, ar nereikia mokėti žyminį mokestį“.
Savo išaiškinime tarnyba taip pat akcentuoja, kad bankroto procesas turi būti inicijuojamas tik nemokiai įmonei, atitinkančiai įstatyme nustatytus kriterijus. Iš dalies žyminio mokesčio atsiradimo pagrindas įstatymų leidėjui ir atsirado po to, kai buvo pastebėtos tendencijos, jog bankroto proceso inicijavimą kai kurios įmonės ėmė naudoti kaip priemonę santykinai nedidelių skolų išsireikalavimui iš mokių skolininkų, t.y. tokiu būdu ėmė iškreipti bankroto proceso paskirtį.
Džiugu, kad pirmieji skaičiai skatina kompetentingas institucijas diskutuoti. Tai rodo, kad tema svarbi ir prie jos dar reikės sugrįžti, turint ilgalaikius duomenis.
Rasa Vaičekauskytė yra teisininkė, besispecializuojanti bankroto bylose.
