Mokytojai ir mokyklų direktoriai vis garsiau skundžiasi, jog vaikai savivaliauja, o priemonių jiems suvaldyti mokyklos neturi. Vaikų bausti negalima, išvaryti taip pat neleidžiama, o kažko modernesnio ir ne post-sovietinio, pagrįsto asmens pagarba ir bendradarbiavimo dvasia mokyklos neranda (o gal dažnai ir nenori ieškoti).
Švėkšnoje įvykęs skandalas – kaip naujausias ir ryškiausias sprogimas fejerverkų fiestoje. Tačiau jis nei pirmas, nei paskutinis – fiesta tęsiasi, tik saliutai vis kitur ir kitų spalvų ar formų. B.Burgio istorija – vienas ryškesnių tokių sproginėjimų pavyzdžių.
Mokytojas mokytojui – dievas
Klausite, kodėl lyginu lyg ir iš pažiūros visai nepanašias situacijas bei veikėjus? Juk vienu atveju triukšmas kilo dėl globojamų ir rizikos grupei priklausančių vaikų, o šit kitas pavyzdys – iš visiškai priešingos, pačios geriausios šalyje elitinės gimnazijos, kur nei našlaičių, nei rizikos greičiausia nerasime.
Tačiau mano požiūriu ir šios dvi, ir daugelis kitų mokyklose ar su mokyklinio amžiaus vaikais vykstančių krizinių situacijų yra iš esmės identiškos. O visų jų pagrindinė priežastis – gyvename laikmetyje ir visuomenėje, kur mokytojui dievas – pats mokytojas.
Gyvename laikmetyje ir visuomenėje, kur mokytojui dievas – pats mokytojas.
Bandau labai objektyviai įsigilinti į ne vieną istoriją, kai tėvai ieško pagalbos „iš išorės“, nes jų vaikai mokyklose patiria patyčias, terorizuojami ar nurašomi į „debilų“, „netikšų“, „idiotų“ ir kitų vien mokytojui žinomų socialinių sluoksnių gretas.
Kai vienas asmuo jo, sprendėjo – dievo valia ima ir nusprendžia, būti ar nebūti vaikui, kurio gyvenimas tik prasidėjo ir keičiasi ne dienomis, o sekundėmis. Tenka skaityti skaudančia širdimi parašytus motinų laiškus apie tai, kaip tokiais pat epitetais išvadinami ir mama ar abu tėvai, jei bent kiek aktyviau ima ginti savo vaiką. Ieškau galimybių kur kreiptis ir kaip pasukti prieš tėvus nukreiptą vaiko teisių gynimo sistemą, nes mokytojui dievas – mokytojas.
Dievas tėvams
Nuo pat vaiko gimimo akimirkos tėvai yra įpareigojami tą pačią sekundę virsti profesionalais, neturinčias teisės klysti, vadinasi, neturinčiais teisės ir mokytis.
Tarsi mistiniai herojiniai personažai, jau gimdyklose turime akimirksniu transformuotis į betmenus ar supermenus ar kitus herojinius personažus. Šis išskirtinis požiūris į tėvus visuomenėje jaučiamas nuolat. Visuomenė su politikais priešakyje kuo toliau, tuo labiau žino, ką ir kaip tėvai turi, nepaisant to, ką jie gali.
Nuo pat vaiko gimimo akimirkos tėvai yra įpareigojami tą pačią sekundę virsti profesionalais, neturinčias teisės klysti, vadinasi, neturinčiais teisės ir mokytis.
Nuolat girdimi raginimai, o pastaruoju metu ir reikalavimai būti atsakingais tėvais ir rūpintis savo vaikais tam nesuteikiant nei galimybių, nei pagalbos – nusistovėjusi pseudošeimos politika.
Įstatymų leidėjai vis labiau tolsta nuo vaikus auginančių tėvų realybės, o priimami sprendimai yra vis labiau įtakojami ne kasdienių vaikus auginančių šeimų poreikių, o direktyvų, rekomendacijų ir strategijų.
Taip tėvai yra įstumiami į nesibaigiančias asmeninio identiteto vidines kovas, kai priešinami tėvystės ir darbo įsipareigojimai. Žinant tėvų su vaikais praleidžiamas statistines 7 minutes per dieną dažniau girdimi kaltinimai neatsakingumu ir piktnaudžiavimu, o visuotinai jau susiformavusi nuomonė, kad dabartinės kartos tėvai visiškai nesirūpina savo atžalomis ir ketinama juos bausti, kai jie neateina į mokyklos susirinkimus ar vaikas lieka vienas namuose, net jei tėvai tai daro gindami vaiką nuo bado grėsmės.
Vos tik kuris nors iš tėvų ima visomis išgalėmis ginti savo vaiką, ta pati visuomenė taip pat aktyviai puola juos smerkti už tai, ko buvo iš jų reikalaujama.
Bet štai paradoksas – vos tik kuris nors iš tėvų ima visomis išgalėmis ginti savo vaiką, ta pati visuomenė taip pat aktyviai puola juos smerkti už tai, ko buvo iš jų reikalaujama.
Atsakinga tėvystė, pradedant vaikų planavimu ir baigiant vaiko teisių atstovavimu įstaigose, mokyklose ar net teismuose, staiga tampa nepageidaujamu reiškiniu.
O žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo naujos socialinės grupės su prierašu SUPER linčiavimas. Taip „supe-mamoms“ bandoma riboti teisę žindyti kūdikį viešose vietose, o „supertėčiams“ eiti į teismą, kai iš vaiko tyčiojasi direktorius ar kai valstybė nevykdo savo įsipareigojimų. Maža to, žiniasklaidoje skelbiama, kad „atėjo metas supertėvelių terorui“ ir nuogąstaujama, kad tokių aktyvių tėvų pagausės.
Tuo tarpu tėvams kol kas kito pasirinkimo nėra – jų dievas yra darbas. Kitu atveju šeimos neišgyvens. O apie vaikų teises, tikėtina, ir toliau girdėsime ne iš tų, kurie Konstitucijoje įpareigoti atsakingai iki pilnametystės rūpintis savo vaikais. Vadinasi, ir sprendimai bus priimami pagal mažumos (globojamų ar rizikos vaikų) poreikius, bet privalomi visiems.
Dievas vaikams
Tokioje sistemoje gyvenantys mokyklinukai yra pasmerkti suktis kaip voverės, nuolat šokinėdami iš rato į ratą. Namuose leidimai ir draudimai vieni, mokykloje kiti, o savo draugų rate tenka derinti visą turimą diplomatinę patirtį, kad ir klusnus išliktum, ir neapsijuoktum.
Sakysite, taip buvo nuolat. Tik prieš taip sakant, paklauskite savęs, ar sugebate rasti pusiausvyrą tarp visiškai skirtingų mūsų ir vaikų kartos patirčių. Juk dabartinių mokyklinukų tėvų karta augusi sovietinėje mokykloje, kur mokytojui dievas buvo partija (arba ideologija). Tiek mokytojai, tiek tėvai bando prisijaukinti įvykusius esminius lūžius.
Mokytojams neliko išorinių sprendėjų ir teisėjais bei sprendėjais tapo jie patys. Tėvai tuo tarpu įgavo teorinę galimybę į laisvą žodį, mintį, požiūrius – žodžiu, laisvę. Tik štai nei vieni, nei kiti vis dar nežino, kaip visas įgytas duotybes naudoti vaiko labui. Ir tik nedaugelis jau atranda išeitį iš šios painiavos.
B.Burgio istorija atskleidė, kad dviejų asmenų karo atveju pralaimi visi ir ypač tas, dėl kurio kautasi – pats vaikas.
B.Burgio istorija atskleidė, kad dviejų asmenų karo atveju pralaimi visi ir ypač tas, dėl kurio kautasi – pats vaikas. Tuo tarpu Vilniaus licėjaus direktorius S.Jurkevičius kalba apie esminius būtinus pokyčius. „Sprendė mokytojų ir mokyklos tarybos“, – sako jis. Ir tuo pat metu kalba apie mokytojo sprendėjo funkcijų parkėlimą mokyklos bendruomenei.
Tuomet tėvai mokyklose nesijaustų beteisėmis svetimšalėmis piniginėmis ant kojyčių, atsakingai ginti vaiko interesus su tėvų ir vaikų atstovais tarybose būtų kur kas efektyviau, o mokytojai nusimestų visagalių sprendėjų naštą.
Tuomet direktoriaus ir tėvų karas iš asmenybinių emocionalių rėmų persikeltų į bendruomenės diskusiją su teise spręsti, ką toje bendruomenėje norima toleruoti ir iki kokios ribos.
Tuomet vaikams tektų mažiau blaškytis norint patenkinti dažnai labai skirtingus požiūrius į laisvę ir atsakomybę, o jie patys galėtų jaustis visaverčiais partneriais kuriant mokyklos gyvenimą.
Rasa Žemaitė yra Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio (NAMS) valdybos narė
