Juk šeimos santykiai yra grindžiami „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais“.
Dabartinė Konstitucijos formuluotė sudaro galimybę Lietuvoje turėti išskirtinį statusą už nuopelnus valstybei ar tikėtis ypatingo dėmesio pagal poreikį. Vis dar gyvename šalyje, kurioje santuoka yra laisva valia dviejų asmenų pasirenkamas gyvenimo būdo formalus įteisinimas ir kur KIEKVIENAS vaikas turi šeimą.
Vieniems vaikams tai mama ir tėtis su broliais ar seserimis. Kitiems tai – tik vienas iš jų. Yra labai daug vaikų, kurie gyvena su globėjais ar seneliais, o vaikų namuose gyvenančių vaikų skaičius niekaip nemažėja.
Tačiau net ir tie vaikai, kurie neauginami biologinių tėvų (t.y. jų šeima nekyla iš santuokos ar motinystės / tėvystės), kol kas dar turi šeimas. Gal tai močiutė ar globėjai. Gal tai auklėtojos vaikų namuose ir kartu likimą besidalinantys draugai. Tokia štai šių vaikų šeima.
Tačiau per pastaruosius metus šeimos sampratos nusavinimo procesai tampa beveik nevaldomi. Ginantis nuo vienalyčių santuokų (koks ir yra šios "akcijos – atrakcijos" tikslas, kuris pagaliau jau nebeslepiamas) bandoma apriboti visos kitos visuomenės teises į nusistovėjusias vertybines (ne teisines) nuostatas ir sampratas. Ir tai tik todėl, kad atvirai įvardinti šių veiksmų tikslus Konstitucijos keitimo iniciatoriams trūksta ir valios, ir drąsos ir argumentų.
Per pastaruosius metus šeimos sampratos nusavinimo procesai tampa beveik nevaldomi. Ginantis nuo vienalyčių santuokų bandoma apriboti visos kitos visuomenės teises į nusistovėjusias vertybines (ne teisines) nuostatas ir sampratas.
Juk ir Konstitucinis teismas, ir visuomenė, ir ekspertai (psichologai, teisininkai, ekonomistai) pripažįsta, kad „santuoka paremtas modelis turi išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenime“ (Konstitucinio teismo išvada).
Vadinasi politikai, inicijavę Konstitucijos pataisas, argumentuotai ir pagrįstai turi pagrindo sudaryti išimtines sąlygas santuokinėms šeimoms. Vadinasi, jau dabar Šeimos politiką galima formuoti pagal nuopelnus ar poreikį. Tai nedaroma, nes tokiai veiklai reikia ne tuščių diskusijų, o realių sprendimų, dėmesio ir biudžeto lėšų.
Tuo tarpu iki Konstitucijos pakeitimų inicijavimo ir visuomenės gąsdinimo išaugusios diskusijos ir lieka tik plepėjimu. Darbo grupės, komisijos, konferencijos ir vieši pasisakymai realių šeimų gyvenimo visiškai neįtakoja, o štai politikams dėmesys – garantuotas.
Juk kovoja „šventą karą“ už „vertybių išsaugojimą“ ir kaip nykstančią rūšį ketina tas vertybes įtraukti į „Raudonąją knygą“, kad visi matytų, bet paliesti negalėtų. Kaip kitaip vertinti norą rašytine forma susiaurinti per amžius nusistovėjusias nuostatas?
Tarkime, kad šių Konstitucijos pataisų tikslas – paskatinti piliečius tuoktis. Bet juk ir pagal dabar galiojančią formuluotę tai galima sėkmingai įgyvendinti, teigiant, kad santuokinės šeimos yra patvaresnės, stabilesnės ir ekonomiškai bei politiškai naudingesnės visuomenei.
Tarkime, kad pataisų tikslas – apsaugoti ir ginti vaiko interesus bei teises. Tačiau, jau dabar, vadovaujantis dabar galiojančia Konstitucija, abu tėvai yra įpareigoti išlaikyti vaikus iki jų pilnametystės ir yra visiškai už juos atsakingi.
Tarkime, kad tikslas – rūpintis kiekvienu šalies piliečiu nuo jo gimimo iki mirties. Tačiau ir neperkeliant šeimos sampratos iš visuomenės lobyno į juridinius kabinetus kiekvienas pilietis gali tikėtis, kad visiems mums vienodai galiojančios pamatinės Žmogaus teisės galios ir jo atžvilgiu, o apdovanojimų jis susilauks už nuopelnus šaliai.
Beje, būtent šiuo pagrindu galima būtų svarstyti santuokinės šeimos išskirtinumą ir visokeriopai skatinti darnias, pavyzdines santuokines šeimas mokesčių lengvatomis ar apdovanojimais.
Tai vis tik, kodėl taip įnirtingai keliamas šeimos sampratos klausimas? Kodėl būtent šis visuomenės reiškinys susilaukė tokio ypatingo dėmesio, kad net inicijuojami Konstitucijos pakeitimai?
Kodėl politikai, jau dabartinėje Konstitucijos formuluotėje turintys visas jiems taip reikalingas galimybes santuokiniams ryšiams skatinti ir palaikyti, švaisto rinkėjų lėšomis apmokamą darbo laiką, užuot visą dėmesį skyrę Konstitucijoje įvardintų principų įgyvendinimui? Ar tikslingas šios temos kurstymas nesudaro prielaidos pergalei būtent seksualinėms mažumoms, nuo kurių, neva, taip įnirtingai ginamasi?
kodėl taip įnirtingai keliamas šeimos sampratos klausimas? Kodėl būtent šis visuomenės reiškinys susilaukė tokio ypatingo dėmesio, kad net inicijuojami Konstitucijos pakeitimai?
Juk akivaizdu, kad įteisinus naują Konstitucijos formuluotę, iš šeimos sampratos ribų būtų išmesti visi vaikai, kurie neturi tėvų arba kurių tėvai nevykdo savo pareigų, privalomų jiems pagal Konstituciją.
Taigi, kiltų diskriminacijos grėsmė didelei daliai vaikų ir tai būtų oficialiai įteisinta pagrindiniame šalies teisės akte, o kiekvienas mūsų turėtume užmerkti akis į be šeimos gyvenančius vaikus – juk ją iš jų atims Konstitucija.
Kokį piešinį dailės pamokos metu tuomet pieštų tokių atstumtųjų vaikų fantazija? O gal tiesiog panaikintume ugdymo procese visas temas, kuriose būtų naudojama šeimos sąvoka – jokių „atostogos su šeima“ rašinių, piešinių ar diskusijų rugsėjo pradžioje?
O kaip būtų formuojama Šeimos politika, jei šeimos statusą suteiktume tik mažai daliai visuomenės? Kas nutiktų su socialine politika, pašalpų – išmokų sistemą? Juk faktas, kad, pakeitus Konstituciją, būtų atrištos rankos privilegijų formavimui dėl spaudo dokumente, o ne pagal poreikį ar nuopelnus.
Akivaizdu, kad Konstitucijos pakeitimo iniciatoriai jau dabar sėkmingai gali eiti oficialiu ir Konstitucijai neprieštaraujančiu bei pokyčių nereikalaujančiu, keliu – t.y. įteisinti privilegijas ir nuolaidas santuokinei šeimai jas argumentuojant valstybės nauda ar suinteresuotumu. Ir tai nėra taip sudėtinga.
Telieka šeimos sampratą palikti vaikų piešiniuose ir rašiniuose bei mūsų sąmonėse, o teisiniuose ir Konstituciniuose ginčuose vadinti daiktus savais vardais.
Norint apriboti vienalytėms poroms tuoktis ar įsivaikinti, siūlyti nesudaryti jiems tokios galimybės ir leisti demokratiniu keliu visuomenei pritarti arba atmesti tokius siūlymus. Norint pakreipti socialinę politiką santuokinių ryšių skatinimo principu, inicijuoti tokio pobūdžio įstatymų pataisas ir taip įteisinti santuokinių ryšių išskirtinumą dėl vienos ar kitos valstybei suteikiamos naudos ar vertės. Norint apginti vaiko interesus, įgyvendinti jau galiojančias Konstitucijos nuostatas apie abiejų tėvų visišką atsakomybę už juos.
Šeimos samprata – kiekvieno asmeninis širdies ir sąžinės reiškinys. Pagrobti iš visuomenės šį lobį dėl politinių ambicijų būtų neatsakinga ir kelia didžiulę grėsmę valstybės saugumui bei demokratijai. Juk tai galutinai suskaldytų visuomenę ir įteisintų diskriminaciją, o visuomenės dauguma pasmerktų save ribojimams ir diskriminacijai dėl mažumų egzistavimo. Ar draudimas gėjams tuoktis gali būti įgyvendintas atimtos iš vaikų šeimos kaina?
Rasa Žemaitė yra Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio valdybos narė
