Žinutė apie nubraukiamus milijonus tarsi Perkūno žaibas į šipulius suskaldo visas šias gintarines kultūros politikos vizijas. Akivaizdu, kad politikai, kuriems kilo tokia mintis, nė nesivargino gilintis į savo pačių priimtą Vyriausybės programą ar bent jau pasikalbėti su įvairiausia kultūros ir ekonomikos statistika „apsiginklavusia“ kultūros ministre. Kokia ji bebūtų, kultūros politika nuo šiol bus visai nereikalinga, jeigu beveik viso kultūros lauko konkursinio finansavimo metų biudžetas yra nubraukiamas vos žvilgtelėjus į vieną iš konteksto ištrauktą Eurostato lentelę.
Atsikvošėjus kyla noras pamėginti suprasti, jeigu ne pasiūlymo priežastis ir motyvus, tai bent jau patį mąstymo būdą, kuris tokį pasiūlymą galėjo pagimdyti. Šis būdas, beje, jokiu būdu neišskiria kultūros srities, jis yra būdingas visam Vyriausybės politiniam veikimo būdui. Iš šalies žiūrint atrodo, jog jis vadovaujasi ne logika, bet savotiškais burtažodžiais, kurie yra kartojami įvairiose viešosios politikos srityse ir įvairiose situacijose tikint, jog ištarti savaime tikrovę nukreips strateginėmis kryptimis.
Ne paslaptis, kad daug kultūros įstaigų vykdo panašią veiklą („dubliuoja“), pavyzdžiui, daug kur yra dainuojama ir grojama. Tad prijungę Nacionalinę filharmoniją prie Nacionalinio operos ir baleto teatro galėtume sutaupyti jos biudžetą (apie 5 mln. eurų per metus).
Vienas iš tokių burtažodžių yra „kokybė“. Daugiausia kalbama apie apie švietimo ir mokslo kokybę. Daroma prielaida, kad sujungus aukštąsias mokyklas, t. y. sumažinus jų skaičių, padidės šalies švietimo ir mokslo kokybė, nors nepaaiškinama, kaip toji kokybė padidės. Tokią kokybės sampratą perkėlus į kultūros sritį, ryškėja naujosios taupymo programos kontūrai.
Ne paslaptis, kad daug kultūros įstaigų vykdo panašią veiklą („dubliuoja“), pavyzdžiui, daug kur yra dainuojama ir grojama. Tad prijungę Nacionalinę filharmoniją prie Nacionalinio operos ir baleto teatro galėtume sutaupyti jos biudžetą (apie 5 mln. eurų per metus). Padidėjusi konkurencija tarp atlikėjų verstų juos stengtis groti geriau ir už mažesnį atlygį, todėl didėtų jungtinės įstaigos repertuaro kokybė ir veiklos efektyvumas. Taip pat būtų galima parduoti įspūdingą pastatą labai geroje vietoje.
Jeigu chroniškai trūksta pinigų bibliotekoms naujomis knygomis įsigyti, tai galima sumažinti bibliotekų skaičių ir likusios bus iš karto kokybiškiau aprūpinamos nauja literatūra nedidinant išlaidų. Gyvenant, pavyzdžiui, Elektrėnuose, bus gera žinti, kad Nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje yra visos naujausios knygos, o jeigu gali išgyventi kokios nors knygos nepaskaitęs, vadinasi tau jos ir nereikėjo – taip sutaupysi ir pinigų kelionei į biblioteką, ir laiko.
Sveikatos ministro logika labai aiški: kuo mažiau bus Lietuvoje alkoholio, tuo daugiau joje bus visokio gėrio, taip pat ir kultūros. Visos problemos kyla dėl to, kad Lietuva mirksta alkoholyje, sumažinus alkoholio kiekį, problemos išsispręs. Kažkada populiariausias gydymo būdas buvo kraujo nuleidimas. Panašia logika pagrįstas yra Vyriausybės noras įdiegti verslo pasaulyje plačiai taikomus „lieknos“ vadybos principus, dar vienu burtažodžiu paverčiančius „efektyvumą“. Tarp 33 prioritetinių protokolu patvirtinų Vyriausybės darbų, kuriems, kaip teigiama, ir siekiama sukaupti lėšas drastiškais karpymais, randame prioritetinį darbą „LEAN Vyriausybės metodologijos įdiegimas valstybinio sektoriaus įstaigose, siekiant optimizuoti vidaus procesus.“ „LEAN“ verslo pasaulyje reiškia išteklių ir procesų optimizavimą, siekiant kuo didesnio efektyvumo, visų pirma pašalinant procesus apsunkinančias, laiką ir išteklius suvalgančias „apnašas“ arba „atliekas“ (angl. „waste“).
Gavusios signalą kuo greičiau mažinti išlaidas ministerijos ieško ne gyvybiškai svarbiausių, esminių procesų, kuriuos reiktų išgryninti ir palengvinti, bet administraciškai ir teisiškai lengviausiai nukerpamų išlaidų.
Norėdami geriau save motyvuoti pokyčiams „atliekas“ turėtume įsivaizduoti kaip riebalus, kurie apsunkina veiksnią ir esminę proceso dalį. Atliekos yra tam tikras parazituojantis, dėl kritiškos stebėsenos trūkumo ir ydingų įpročių per ilgą laiką susikaupęs audinys, kurį būtina šalinti chirurgiškai tiksliai, negailestingai ir kuo greičiau. Regis, finansų ministro pastaba, jog ministerijose yra begalė taupymo galimybių yra būtent šios „lieknos politikos“ dalis. Ir išties būtų sunku jai prieštarauti, jeigu galvoje būtų turimos iš biurokratijos voratinklių dešimtmečiais niekaip neišsivaduojančios Lietuvos viešojo administravimo įstaigos ir ministerijų valdomos valstybinės įmonės. Tačiau Vyriausybė taikosi į pačiuose sektoriuose dirbančias valstybės įstaigas, pavyzdžiui, muziejus, bibliotekas, teatrus ir pan.
2008 m. finansų krizė ir jos metu įgyvendinta taupymo programa labai gerai parodė, kokiu būdu sektoriui perkeliama taupymo našta, naujuoju žargonu kalbant, kas paverčiama „atliekomis“. Gavusios signalą kuo greičiau mažinti išlaidas ministerijos ieško ne gyvybiškai svarbiausių, esminių procesų, kuriuos reiktų išgryninti ir palengvinti, bet administraciškai ir teisiškai lengviausiai nukerpamų išlaidų. Ne paslaptis, jog kultūros srityje lengviausia sustabdyti konkursinį finansavimą. Tai reiškia, kad sustabdomos visos programos, kuriomis tiesiogiai skatinamas meno kūrėjų ir visuomenės kūrybiškumas, pilietiškumas, socialinė atsakomybė, bendruomeniškumas, visos naujausios piliečių asmenine iniciatyva grindžiamos kūrybinės veiklos rūšys, kurias daug metų Lietuvos ir Europos Sąjungos politikai ir strategijos skelbia prioritetinėmis ir būtinomis kuriant konkurencingą šiuolaikinę visuomenę. Užuot pašalinus riebalus, atliekomis pavečiamas kraujas.
Jeigu ministerijoms reikia dar labiau veržtis diržus, ateina laikas uždaryti įstaigas, tačiau, skirtingai negu „Toyota“ gamyklose, toliau gyvuoti čia bus paliktos ne esminės, daugiausia vertės sukuriančios gamybos ar paslaugų procesų dalys, bet labiausiai teisiškai ir administraciškai apsaugotos įstaigos – tos, kurias uždaryti sunkiausia, nes reikia keisti įstatymus, Vyriausybės nutarimus, siekti konsensuso Seime arba su visuomene. Užuot sukūrus bendrą tikslingumo ir solidarumo, pokyčių poreikio ir prasmės jausmą, sektoriaus įstaigas apima jų veiklą paralyžiuojanti panika, susipriešinimas ir noras kuo geriau įsitvirtinti, nelyginant kokiose viduramžių tvirtovėse. Taupymo vajui praėjus, išgyvenusios įstaigos patirto streso nepamirš ir toliau tobulins savo išlikimo taktikas. Tęsiant chirugines analogijas, ligonis čia gelbėjamas pašalinant tuos organus, kuriuos lengviausia pašalinti. Tai – dar viena vinis į pasitikėjimo tarp piliečių ir valstybės karstą.
Kiek „darnaus“ mąstymo yra išlikę minėtame Vyriausybės prioritetinių darbų sąraše galime spręsti pagal tai, jog lėšų karpymas sunaikins tas pačias grandis, kurias pasirinkti prioritetiniai darbai turi stiprinti.
Jau pamiršome, kad savo rinkiminėje programoje laimėjusi partija nuolat kartojo burtažodį „darna“. Mums žadėjo darnų žmogų, darnią visuomenę ir aplinką, darnią kultūrą ir švietimą, darnią ekonomiką ir finansus bei darnų valstybės valdymą. Darnos idėja čia susijusi su Jungtinių Tautų darnios arba tvarios plėtros ideologija siekti ilgalaikės plėtros racionaliai tausojant išteklius, derinant skirtingų grupių interesus, užtikrinant asmens ir bendruomenių teises, nediskriminuojant nei bendrapiliečių, nei mūsų pačių palikuonių, kurie paveldės mūsų aplinką. Kiek „darnaus“ mąstymo yra išlikę minėtame Vyriausybės prioritetinių darbų sąraše galime spręsti pagal tai, jog lėšų karpymas sunaikins tas pačias grandis, kurias pasirinkti prioritetiniai darbai turi stiprinti: „Darnaus profesinio mokymo, mokslo ir studijų, kultūros institucijų tinklo sukūrimas ir socialinės įtraukties didinimas“, „Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansinio modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas“, „Lietuvos žinomumo, kultūros sklaidos ir kūrybinio potencialo užsienyje stiprinimas“.
Naująją „lieknos vyriausybės metodologiją“ apibūdintų posakio “devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“ pakeitimas principu: „pjauk kuo plačiau ir stebėk, ar vis dar juda“. Kuo čia dėtas „darnus žmogus“ ir „darnus valstybės valdymas“, sunku pasakyti. Šiuo metu turime Vyriausybę, kuri užsimojo kovoti su mūsų ydomis. Gali būti, kad greitai turėsime Vyriausybę, kuri mus bandys paversti kultūriniais asketais. Arba barbarais.
Rasius Makselis yra humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas.
