Žemės ūkio ministerija stengiasi neatsilikti nuo laikmečio, Europos žaliosios darbotvarkės ir kolegų iš kitų ministerijų: per LRV viešąją konsultaciją „Žaliasis kursas“ ministras K. Navickas akcentavo tvaresnį žemės ūkį, efektyvesnes ir trumpesnes maisto tiekimo grandines, kooperacijos skatinimą, inovacijų ir mokslinių tyrimų plėtros poreikį žemės ūkyje ir kitus neabejotinai teisingus dalykus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas akcentuoti dirvožemio kokybės išsaugojimą, pabrėžiant, kad dirvožemis turi neabejotiną reikšmę ir įtaką augalų augimui ir produktyvumui, klimato kaitos švelninimui ir prisitaikymui prie jos, vandens valymui ir galų gale – žmonių sveikatai.
Jau seniai kalbama, kad Lietuvoje su dirvožemio kokybe plačiąja prasme tikrai yra problemų – dėl dirvos alinimo ir netaikomos ar neteisingos sėjomainos, dėl trąšų naudojimo „iš akies“, todėl akcentas atrodo savalaikis (jei ne pavėluotas). Juo labiau, ir kolegos iš Aplinkos ministerijos signalizuoja, kad būtent žemės ūkis atsakingas už didžiąją dalį taršos, patenkančios į Lietuvos vidaus vandenis ir toliau į Baltijos jūrą.
Kaip rodo Aplinkos apsaugos agentūros atlikta Žemės ūkio veiklos poveikio Lietuvos upių būklei ir taršos apkrovoms į Baltijos jūrą analizė, žemės ūkio sektorius daro didžiausią įtaką nitratų azoto koncentracijoms ir jo krūviams vandens telkiniuose (nuo 51 iki 82 proc. taršos krūvio, priklausomai nuo upių baseinų rajono) ir šio sektoriaus įtaka tik auga.
Tačiau, kaip žinia, „teorija – sausa šaka“, o kaip praktika – kokie realūs pirmieji žingsniai? O jie, deja, visai ne į tą pusę.
Tačiau, kaip žinia, „teorija – sausa šaka“, o kaip praktika – kokie realūs pirmieji žingsniai? O jie, deja, visai ne į tą pusę. Pradėjus su žemės ūkio ministru derinti pozicijas, ar Žemės ūkio ministerija palaikytų vieningo elektroninio trąšų registro kūrimą, kuris užtikrintų trąšų atsekamumą nuo gamintojo (jei trąšos pagamintos Lietuvoje) ar trąšų importuotojo iki konkretaus ūkininko, žemės ūkio bendrovės ir žemės sklypo, tuo pačiu padėdamas spręsti ir trąšų kokybės ir tręšiamo kiekio klausimus, atsakymas buvo – deja, bet ne. Nes ir ūkininkai nepalaikys...
Argumentas suprantamas „politiškai“, nes yra žemės ūkio verslo, spaudžiančio paskutinius syvus iš žemės (dažnai – nuomojamos, ne nuosavos), tačiau juk laikmetis kitas! Juk visi kalbame apie ateitį, kurioje tuos minėtus mūsų ir ateinančių kartų interesus reikia apsaugot. Sveikas maistas, švarus oras, tyras vanduo turi būti ne privilegija, o elementari norma! Populizmui čia vietos ir laiko jau nebėra.
Kitas šio „dirvožemio klausimo“ aspektas – ar, turint pačius geriausius ketinimus, galima gauti informaciją ir tręšti teisingai, taip taupant ir pinigus, ir tausojant gamtą. Nuo 2005 metų nepertraukiamai Žemės ūkio ministerijos finansuota ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vykdyta programa „Mineralinio azoto dirvožemyje stebėsena“, pasirodo, jau sustabdyta ir vykdoma nebus. Tų santykinai nedidelių pinigų (apie 200 tūkst. eurų per metus), nešusių neabejotinai didelę naudą, ši žemės ūkio ministerijos vadovybė nerado... O juk per tuos penkiolika metų turėjome ir krizinių laikotarpių, ir valiutos pasikeitimų – ir niekas netrukdė realiai tirti Lietuvos dirvožemį ir teikti rekomendacijas ūkininkams.
Tų santykinai nedidelių pinigų (apie 200 tūkst. eurų per metus), nešusių neabejotinai didelę naudą, ši žemės ūkio ministerijos vadovybė nerado...
Kaip tuomet vertinti šios vyriausybės programos priemonių plane numatytas priemones (cituoju): „Parengti ir patvirtinti tvariai naudojamo dirvožemio veiksmų planą“, „Parengti ir patvirtinti dirvožemio stebėsenos metodiką“, „Plėsti pažangias technologijas gyvulininkystėje, mažinančias ŠESD emisijas, oro taršą, kvapus ir paviršinio vandens taršą, gerinančias dirvožemio struktūrą ir užtikrinančias gyvūnų gerovę bei sveikatą“? Jei kažkas ir bus sukurta, tai turint galvoje ministerijų apsukas – tik ateityje, o laikas žemę arti ir grūdus į ją berti (o taip pat ir trąšas) – jau čia pat!
Lietuvių tautos išmintis byloja: gera pradžia – pusė darbo. Dar tauta sako, kad būna situacijų, kai „teoriškai arklys, o praktiškai – nesikelia...“ Labai nesinorėtų, kad ministras K. Navickas kartotų panašias klaidas, kurias padarė būdamas Aplinkos ministru praeitoje kadencijoje, kai paleido deramai neparuoštą valstybinių miškų valdymo reformą, kurią vykdyti ir „karo sąlygomis“ kažkaip tvarkytis turėjo jau visai kiti žmonės. Nereikėtų griauti, neturint konkretaus plano, kaip bus vykdomos žemės ūkyje neabejotinai reikalingos funkcijos.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotojas.
