Jau dabar pasitvirtina mano ilgą laiką keltos įžvalgos, jog gyventojams kaina už atliekų tvarkymą, atsiradus šiems įrengimams, gali padidėti mažiausiai trečdaliu.
Taip atsitiks todėl, kad atliekų tvarkymo grandinėje atsiras tarpinė, papildoma operacija, kurios vykdymo organizavimui buvo išleisti milžiniški pinigai (Lietuvos mastu – gerokai virš šimto milijonų eurų Europos Sąjungos, valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų), o nauda – daugiau nei abejotina.
Dar viena yda, kad mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginių eksploatavimo kaštus ir paslaugos kainas nustatys iš esmės ne rinka, o savivaldybės.
Konstitucija Lietuvoje įtvirtina asmeninės iniciatyvos ir privačios nuosavybės pirmenybę ūkinėje veikloje ir konkurencijos principą, kaip pamatinius, tačiau atliekų sektoriuje su savivaldybių pagalba atsiranda visos sąlygos įsigalėti ir stiprėti monopolijai. Juk mechaninio – biologinio apdorojimo įrenginių operatoriumi taps viena savivaldybės struktūrų arba su jų pagalba parinkta įmonė.
Kodėl yra abejotinas tokios tarpinės atliekų tvarkymo operacijos efektyvumas? Reikia pripažinti, kad iš buitinių atliekų mechaninio – biologinio apdorojimo būdu atskirtų ir tinkamų perdirbimui atliekų dalis bus labai maža.
Didžiausią „produkcijos“ dalį sudarys vadinamasis kietasis atgautasis kuras (KAK) – atliekos, kurių, pabuvusių bendrame atliekų sraute, jau neįmanoma perdirbti ir kurios gali būti panaudojamos tik deginimui. Šias atliekas ne tik reikės patiekti sudeginimui, bet dar ir greičiausiai už jų deginimą sumokėti (bent jau tokia yra vyraujanti europinė praktika). Ir vėl papildomi kaštai.
Kokiu keliu atliekų tvarkymo srityje turėtume eiti? Europos Parlamentas visai neseniai priėmė rezoliuciją, skatinančią Europos Sąjungos valstybėse įgyvendinti „žiedinės ekonomikos“ principą, pagal kurį kuo didesnis susidarančių atliekų kiekis būtų išrūšiuojamas ir perdirbamas.
Geriausias būdas pagerinti atliekų rūšiavimo ir antrinių žaliavų panaudojimo rezultatus – stiprinti pirminį rūšiavimą, kurį atlieka patys gyventojai savo namuose.
Geriausias būdas pagerinti atliekų rūšiavimo ir antrinių žaliavų panaudojimo rezultatus – stiprinti pirminį rūšiavimą, kurį atlieka patys gyventojai savo namuose.
Tokiu būdu gaunamos pačios tinkamiausios perdirbimui, nesupurvintos antrinės žaliavos, kurios gali atgimti naujam gyvenimui.
Gyventojai už pačių išrūšiuotų atliekų, tapusių antrinėmis žaliavomis, išvežimą turi nemokėti – tai motyvuotų žmones būti atsakingesniais ir aktyviau rūšiuoti, o ir likusių neišrūšiuotų komunalinių atliekų dalis turėtų akivaizdžiai sumažėti, dėl ko bendras atliekų sutvarkymas gyventojams kainuotų daug pigiau.
Mano asmeninė patirtis rodo tai, kad prieš keletą metų pradėjęs rūšiuoti atliekas, jų kiekį ir sąskaitas už jų sutvarkymą sumažinau DVIGUBAI. Štai, kur yra tikrasis kelias į efektyvesnį atliekų tvarkymą.
Todėl, net ir priėmus neatšaukiamus sprendimus dėl investicijų į mechaninio-biologinio apdorojimo kompleksų statybas Lietuvoje, pirminis rūšiavimas vienareikšmiškai privalo būti propaguojamas ir stiprinamas, kaip efektyviausias aplinkosaugine prasme ir ekonomiškai pagrįstas atliekų tvarkymo būdas.
Remigijus Lapinskas yra Žaliosios politikos instituto prezidentas
