Aš, kaip Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas ir atsakingas žaliųjų idėjų skleidėjas, žinoma, esu už tai, kad aplinkai žalą keliantys juridiniai ar fiziniai asmenys sulauktų jų veiksmus atitinkančių nuobaudų. Tačiau net ir pats radikaliausias žaliasis sutiktų, kad toks ministerijos sprendimas bausti galimai niekuo dėtas įmones, kurios įstatymu numatyta tvarka atliko savo prievolę finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą yra neadekvatus ir kiršinantis valstybę su verslo sektoriumi. Ypač žinant, kad įtariamieji jau nustatyti ir dėl jų veiksmų vyksta teisminis procesas. Tad įdomu, kurgi Aplinkos ministerija taip skuba pradėdama išrašinėti milijonines baudas pakuočių gamintojams ir importuotojams?
Akivaizdu, kad ministerija bėga nuo savo atsakomybės. Chaoso ir spragų atliekų ir pakuočių apskaitos bei tvarkymo srityje apstu jau ilgą laiką. Ir tai ministerijai tikrai ne naujiena – tiek Lietuvos žaliųjų partijos, tiek įvairių ekspertų vardu ne kartą kreiptasi reikalaujant kuo greičiau spręsti atliekų apskaitos realiu laiku, judėjimo kontrolės bei perdirbimo (panaudojimo, eksporto) fakto patvirtinimo klausimus. Ministerija buvo reguliariai perspėjama dėl atliekų ir pakuočių sistemos netinkamo veikimo ir galimų pavojų – tiek žodžiu, tiek raštu.
Žinoma, galima pasidžiaugti, kad šiais metais pradėjo veikti (tiesa – su trukdžiais ir braškėdama) Vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema (GPAIS), kuria privalomai turi naudotis apie 25.000 Lietuvos įmonių. Ši sistema pagaliau turėtų įnešti skaidrumo į atliekų sistemą, kadangi pakuotės galės būti sekamos tiek prekybos, virtimo atlieka, tiek surinkimo ir perdirbimo procesų metu. Tačiau kur ministerija buvo anksčiau? Juk procesams vadovauja tie patys ministerijos kadrai, tik su nauju ministru priešakyje. Kadrai, kurie iki šiol nesugebėjo suformuluoti aiškios krypties atliekų rūšiavimo ir žiedinės ekonomikos diegime. Bet ministerija ne tik vengia prisiimti atsakomybę, net priešingai – ji, matyt, didžiuojasi savo (ne)nuveiktais darbais atliekų sektoriuje, kadangi buvusį AM Atliekų departamento vadovą Dalių Krinicką už nuopelnus net pasodino į viceministro kėdę?
Daugiau negu keistai atrodo tokia ministerijos drąsa grubiausiu būdu perkelti atsakomybę verslui. Tačiau nepaisant to, pakuočių tvarkymo organizacijos siekia kompromiso pačios siūlydamos prisiimti papildomus aplinkosauginius įsipareigojimus tam, kad ministerija nereikalautų iš jau sumokėjusių už pakuočių tvarkymą įmonių taršos mokestį už 2013-2015 m. sumokėti dar kartą. Deja, panašu, kad ministerija eilinį kartą pademonstravo savo negebėjimą (o gal taktiką?) nesileisti į jokias diskusijas. Taip pat kaip ir valstybinių miškų valdymo pertvarkos atveju, kuomet be išimčių visi miško darbuotojai buvo drabstomi purvais, o mokslininkų nuomonė buvo stumiama į užribį.
Šioje istorijoje Aplinkos ministerija kratosi atsakomybės ir nemato savo kaltės, kaip ir visose kitose „nesėkmių“ istorijose, pavyzdžiui, Mechaninių biologinio atliekų apdorojimo (MBA) įrenginių, kainavusių 400 mln. litų vien jau Europos Sąjungos lėšų, atveju. Nors kartu su kitais aplinkosaugos ekspertais dar diskusijų apie MBA statybas stadijoje aiškiai deklaravome, kad šis projektas yra nereikalingas – pernelyg brangus ir nesukursiantis realios produkcijos bei pridėtinės vertės atliekų tvarkymo sistemoje. Tačiau Aplinkos ministerijai turbūt nebuvo žinoma, kad pirminis rūšiavimas pripažįstamas kaip veiksmingiausia priemonė, leidžianti itin sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekius, kadangi gyventojai kruopščiai atskiria antrines žaliavas nuo atliekų, o antrinės žaliavos sukaupiamos santykinai švarios ir tinkamos tolesniam apdorojimui ir perdirbimui. Jei būtų žinojusi, turbūt būtų supratusi, kad MBA skirti pinigai būtų daug efektyviau panaudoti juos nukreipiant į pirminio rūšiavimo skatinimą.
Žalieji visada buvo ir bus už aplinkos apsaugą, bet net ir tokiais atvejais pamatinis teisingumo principas negali būti paminamas.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
