Lietuvos biomasės energetikos asociacija LITBIOMA, vienijanti virš 50 įmonių, dirbančių biomasės resursų tyrimo ir gausinimo, biokuro gamybos, biokuro deginimo technologijų (biokatilų ir biokatilinių gamybos ir statybos), agro biomasės naudojimo srityse, ne tik susipažino su naujosios strategijos gairėmis, bet ir jau spėjo pateikti savo pastabas Energetikos bei Aplinkos ministerijai.
Trūksta ambicingesnės politikos, nukreiptos į klimato kaitos mažinimą
Didžiausiais šiuolaikinio pasaulio iššūkis ir auganti problema yra klimato kaita. Kovai su šiuo reiškiniu viso pasaulio valstybės skiria didžiulį dėmesį. Susitarimas, kuris buvo pasiektas Paryžiuje vykusio COP 21 forumo metu, nedviprasmiškai numato poreikį stabdyti klimato atšilimą (lyginant su priešindustriniu laikotarpiu) iki 2 C°, o tai įmanoma pasiekti tik ribojant ir ateityje visiškai atsisakant naudoti iškastinį kurą energetikos, pramonės ir transporto sektoriuose.
Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad šio tikslo įgyvendinimui iškastinis kuras turėtų būti palaipsniui nustotas naudotas visame pasaulyje iki 2050 metų.
Tuo tarpu, svarstomame strategijos variante yra nagrinėjamas scenarijus, kai Lietuva nesiekia įvykdyti Europos komisijos nustatytų atsinaujinančios energetikos išteklių (AEI) panaudojimo tikslų: „...nesiekiant Europos komisijos 2050 metams nustatytų tikslų AEI panaudojimo srityje... (psl. 25 ir kt.)“.
Manytume, kad toks scenarijus yra visiškai neperspektyvus, nesuderinamas nei su esama situacija, nei su pasaulinėmis tendencijomis, nei, galų gale, su Lietuvos pasirašytu COP 21 susitarimu, todėl iš viso neturėtų būti svarstomas.
Laikas palaidoti Visagino atominės elektrinės projektą
Energetikos strategijos gairėse taip pat nagrinėjamas scenarijus, numatantis naujosios Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą ir eksploataciją, nors tuo pačiu strategijoje pažymima, kad šios VAE eksploatacija ateityje ypatingos reikšmės neturės ir šalies energetinio saugumo nedidins: „Visagino AE nepatenka į optimalų Lietuvos energetikos sektoriaus perspektyvinės plėtros planą (29 psl.)“.
Turint galvoje referendume tautos pareikštą nuomonę ir pastaruoju metu susiklosčiusią pasaulinę praktiką, kai atominių elektrinių statybos nevaldomai brangsta, statybos procesai vėluoja, kai galutinio sprendinio radioaktyvių atliekų utilizavimui taip pat nėra, o daugelis valstybių atsisako atominės energetikos, VAE statybos scenarijus turėtų būti nebenagrinėjamas.
Ar tikrai racionalu bet kokia kaina skatinti dujų vartojimą?
Strategijoje ypatingai daug dėmesio skiriama dujų vartojimo energijos gamybai klausimui, netgi siūlomos konkrečios technologijos, kurios galimai padės išspręsti vienus ar kitus energetinius uždavinius: „Pirmaeiliais kandidatais šių įrenginių pakeitimui yra efektyvios ir manevringos dujų turbininės termofikacinės elektrinės (28 psl.)“.
Manome, kad toks akcentavimas yra vienakryptis ir sudaro įspūdį, kad strategijos autoriai siekia žūtbūt apginti dujų vartojimą Lietuvos energetikoje, nors tai ilgalaikėje perspektyvoje būtų neteisinga, ekonomiškai nepagrįsta ir nesuderinama aplinkosauginiu požiūriu.
Trūksta postūmio elektros gamybos decentralizacijai
Strategijoje giliau nenagrinėjamos decentralizuotos elektros gamybos scenarijus, o juk jis galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetikos sistemą, suteikdamas daugiau galimybių verslui ir vartotojams dalyvauti energijos gamyboje, mažindamas kaštus energijos perdavimui ir atitinkamai nuostolius, užtikrindamas didesnį visuomenės palaikymą Lietuvos energetikos sistemai.
Nesutinkame su strategijoje pateikiamomis abejonėmis dėl vietinių ir atsinaujinančių energetikos išteklių Lietuvoje.
Tuo pačiu siūlome numatyti ateityje, ten kur bus ekonomiškai pagrįsta, vandens šildymo katilus centralizuotoje šilumos tiekimo sistemoje keisti kogeneraciniais (gaminančiais ir šilumą, ir elektrą) įrenginiais.
Taip pat skiriama per mažai dėmesio necentralizuotos šilumos gamybai ir priemonėms, kurios gali didinti tokios šilumos gamybos efektyvumą, mažinti oro taršą, gerinti pastatų šildymo patikimumą ir plėsti atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimą. 45 proc. vartotojų (~400 000 namų ūkių) šildosi savarankiškai, neprisijungę prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, todėl yra labai svarbu, kad jie naudotų automatizuotą, ekonomišką, užtikrinančią mažus teršalų išmetimus ir vartojančią atsinaujinančius energijos išteklius techniką.
Be reikalo keliamos abejonės dėl vietinių energijos išteklių
Nesutinkame su strategijoje pateikiamomis abejonėmis dėl vietinių ir atsinaujinančių energetikos išteklių Lietuvoje. Trečiasis strategijos skyrius – „Vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai“ yra pradedamas sakiniu: „Nežiūrint į tai, kad vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai Lietuvoje yra labai riboti... (psl. 8) “.
Įvairiausi tyrimai rodo, kad Lietuva patenka į didžiausią atsinaujinančių energijos išteklių potencialą turinčių šalių grupę. Tai atsispindi ir Europos Komisijos finansuotoje atskaitoje „Employment and growth effects of sustainable energies in the European union“ (154 – 155 psl.). Manome, kad tokios išankstinės, neteisingos nuostatos lemia klaidingai numatomas energetikos vystymo kryptis ir siūlomus scenarijus.
Esame labai nustebę, kad abejojama ir Lietuvos biokuro rinka, nors Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje 100 proc. biokuro, reikalingo šilumos ir elektros gamyboje, apsirūpinama būtent per „BALTPOOL“ biokuro biržą. Manome, kad tokia abejonė yra visiškai nepagrįsta ir ją reikėtų atmesti.
Taip pat esame nustebę, kad abejojama ir ilgalaikiu biokuro kainų tvarumu, nors daugiametė biokuro naudojimo Lietuvoje istorija rodo būtent pakankamai stabilias biokuro kanas ir jų mažėjimo tendencijas. Lietuvoje neprognozuojama drastiško biomasės šilumos ir elektros gamybai poreikio augimo, todėl tokios strategijos autorių įžvalgos yra neteisingos.
Lietuvos energetikos politika turi būti palanki aplinkai
Manome, kad Nacionalinės energetikos strategijos gairėse turėtų atsispindėti būsimoji valstybės politika siekiant energetikos dekarbonizacijos ir aplinkos apsaugos tikslų.
Siūlytume labai rimtai svarstyti naujų mokesčių, tokių kaip CO2 mokestis iškastinį kurą naudojančioms energijos gamybos ir pramonės įmonėms įvedimą. Toks mokestis, apie kurį diskutuojama pasauliniu lygiu, yra visiškai pasiteisinęs jį įvedusiose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Švedija.
Remigijus Lapinskas yra Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA valdybos narys
